Salės

 

Dvaro galerijos kilnojamų parodų salėse 2019 m. gegužės 5 d. atidaroma paroda: ELVYRA KAIRIŪKŠTYTĖ – GAIVALIŠKA MENO MISTIKĖ

Vaidotas Žukas

Dailininkė Elvyra Kairiūkštytė (1950-2006) buvo pamestinukė, kurią tik gimusią vidury žiemos žmonės surado su prisegtu rašteliu prie Širvintų gimdymo namų. Mergaitė niekada nesužinojo, kas yra jos tėvai. Elvyra augo sovietiniuose vaikų namuose Vilniaus Žvėryne, po to Kuršėnuose. Būtent čia, Kuršėnų vaikų namuose, pradėjo bręsti dailininkės talentas, neprisitaikantis charakteris.

Elvyra buvo žemo ūgio, mikčiojo, nešiojo akinius storais stiklais. Neturėjo jokių giminių ir artimųjų, gyveno bendrabučiuose, maitinosi valgyklose, mokėsi Kauno dailės technikume, Vilniaus dailės institute studijavo grafiką (1971-1977). Baigusi mokslus turėjo paskyrimą į Miesto projektavimo institutą, bet privalomų trejų metų neišdirbo.

Elvyra ėmė gyventi vien iš kūrybos. Gavo drėgną pusrūsį Vilniaus centre prie Lukiškių aikštės, o paskutiniuoju, laisvės periodu, turėjo patalpas be didelių patogumų sostinės senamiestyje, Skapo gatvėje. 1993 m. ją, suaugusią, pakrikštijo kunigas Juozas Tunaitis, krikštamotė buvo skulptorė Ksenija Jaroševaitė. Nuo tada iki mirties Elvyra tapo nuolatinė arkikatedros ir kitų sostinės bažnyčių lankytoja.

Savo dienoraštyje 1996 m. kovo 14 d. ji rašė: Vis galvoju apie savo padarytus ir būsimus darbus, meldžiu Dievulio, kad padėtų padaryti labai gražių darbų, būtinai turiu surengti labai gražių parodų! Būtinai! Dievulis tikrai padės. Kiekvieną dieną daugybę kartų aš Jo prašau padėti ir galvoju apie savo darbus, visa kita man nebesvarbu.

Elvyra dirbo be atvangos, pašėlusiu ritmu – naktimis kūrė, rytais tikrindavo, ar viskas gerai. Skapo dirbtuvėje ji paliko stirtas piešinių, kuriuos darė kruopščiai žymėdama metus, mėnesius, dienas, valandas. Dažnai kitoje paveikslų pusėje užrašydavo maldas, kreipinius, dedikacijas. Parodoje rodomi Elvyros maži ir dideli piešiniai, kurių niekam nerodė. Visi lakštai pasirašyti viršutinėje arba nugarinėje pusėje, visi datuoti labai atidžiai, nurodant svarbesnes religines šventes, savaitės dieną ir net dienos metą – rytą, naktį, vakarą. Pvz., Elvyra Kairiūkštytė, 1998 08 15, Penktadienis naktį ir rytą, arba Mano Vardo Diena, 1997 vasario 10 d. Pirmadienis naktį.

Atidus apžvalgininkas pamatys Elvyros darbuose tolimas sąsajas su Viktoro Petravičiaus, Ričardo Vatiekūno kūryba, Algimanto Stankaus, Jono Čepo, Pablo Picasso, Jacksono Pollocko menu. Būtinai ras asirų gliptikų kompozicijų įtakas, senovės Egipto, etruskų, majų, taip pat labai ryškų biblinių personažų pasakojimą su visais rabinais, jaučiais, balandžiais. Ir Kristaus eucharistinę vakarienę, Švč. M. Mariją, apaštalus ir vis kitokį pavidalą surandantį Velnią. Elvyra savo dienoraštyje nuolat išpažįsta, kad jaučia Dievo ir Velnio veikimą.

Į užsienį Elvyra tebuvo išvykusi porą kartų laisvės laikais – Oslą (1990) ir Italiją (1998). Jos svarbiausias kelionių maršrutas buvo tarp Vilniaus ir pamiltųjų Kuršėnų vaikų namų. Yra bent šimtinė kompozicijų, kur Kuršėnų nuoroda prie parašo – ant kiekvieno lakšto.

Elvyros drąsaus teptuko gestas ir paveikslų temos keičiasi spontaniškai lyg kino kadrai, lipantys vienas ant kito, kur siužete viskas mainosi, pinasi, kur gyvenimo realybė užleidžia vietą šventoms ir nelabai šventoms vizijoms, geriems ir blogiems sapnams, svajonėms, sugrąžintiems įvairių laikų ir civilizacijų mitams: nuogos moterys, pranašai ir apsėstieji, avinai ir raganos, moterys-sfinksai, deivės su paukščių kūnais, gyvuliai su paukščių ir žuvų galvomis, žuvys, gyvatės, medūzos, vabalai, žvaigždės, kryžiai, saulės ir mėnuliai, ožiai ir jaučiai, apokaliptiniai žvėrys, šventi ir puolę angelai, Adomai ir Ievos, Sibilės, Gilgamešai, mumijos, karaliai ir aiškiai atpažįstamas Justinas Mikutis. Ir šimtai paukščių, gausybė paukščių! Ir vis pasikartojantys paveikslų šūkiai Lietuvos šventiesiems, palaimintiesiems: Šv. Kankinių Vyskupų Vincento Borisevičiaus, Mečislovo Reinio, Teofilio Matulionio Atminimui! Mylimam Vyskupui Juozapui Tunaičiui! Beveik visur ant didžiųjų paveikslų užrašytas Elvyros šūkis: Savo Mamytei ir Tėveliui – Mano Viešpačiui Jėzui Kristui!

O kaip dėl pažado Dievui surengti gražiųjų parodų? Apie tai rašoma knygoje apie Elvyrą Kairiūkštytę: Deginantis gyvenimo artumas (2010). Atsiminimuose Elvyros draugai prisimena, kad paklausta, kodėl nesurengia parodos Šiuolaikinio meno centre (ŠMC), ji atsakė: Laukiu, kol visi šūdai praplauks.

Elvyra mirė viena savo dirbtuvėje 2006 m. balandžio 22 d. Tądien ji ketino apsilankyti ŠMC, kur po penkiolikos uždaro darbo metų buvo eksponuojamas jos darbų ciklas Šviesa.

______________________________________________________________________

 

Alantos dvaro galerijoje I aukšte – nuolatinė šiuolaikinio meno ekspozicija, II aukšte – palaimintojo Teofiliaus Matulionio muziejus

2015 m. Alantos dvare atidaryta Vaidoto Žuko meno galerija. Ją įsteigė Molėtų rajono savivaldybė  ir Alantos technologijų ir verslo mokykla (Alantos TVM). Ekspozicijoje – dailininko V. Žuko dovanoti 187 kūriniai: aliejinė ir mineralinė tapyba, koliažai, piešiniai, glazūruoti reljefai, keramikos pano, žiestoji keramika ir juvelyrika. Dvaro salėse įdiegta galerinė šviesų instaliacija, apsaugos sistema.

Dailės istorikė Nijolė Adomonytė apie V. Žuką rašė, kad „jo plastika pasižymi dvikrypte eiga: ji turi judėjimo laisvę ir tarsi nekoordinuotą, todėl nerimą keliančią sklaidą, bet kartu atrodo sukaupta, tvirtai suręsta, alsuojanti koncentruota energija“ (7 meno dienos, 2000).

Alantos dvaro meno galerijoje – dešimtinė koliažų: „Vaikų sapnai“, „Ikaras“, „Tuščias sekmadienis“, „Ar aš panaši į Bernadette Soubirous?“ ir kt. „Skaityti, šifruoti koliažą visada svarbu. Temos paradoksas – viena svarbiausių šio žanro savybių, bet tas paradoksas nebūtinai aštrus, dažniau jis netiesioginis, pridengtas, čia nemaža lyrikos ir ironijos“, – sako autorius.

Menotyrininkas dr. Vidas Poškus spaudai parengtoje studijoje rašo apie dailininko meilę – mineralinę tapybą: „V. Žuko tapybos ir keramikos minerališkumas yra platesnis: 1) gemaloginis, brangakmeniškas yra spalvinis jo mąstymas – raibuliuoja visatos spalvomis, o kiekvienas akmuo (ir dailininko kūrinys) yra lyg sumažintas pasaulio atspindys; 2) šios prigimties yra jo sukurtų daiktų paviršiai, primenantys magminės, nuosėdinės kilmės uolienų tekstūras; 3) minerališki jo kūriniai yra savo formomis, natūraliais, istorijos, gamtos ir dar kitokių vėjų nugludintais siluetais bei paviršiais, monumentaliomis apimtimis ir kietomis struktūromis“.

Autorius sako, kad jį „kartais siutina, jog vaizduojamasis menas yra toks statiškas, apribotas nedidelio ploto“. Kartais jis pavydi kino menui, baletui, cirkui, operai – kur daug tiesioginės dinamikos, balso, garso, besikeičiančių šviesų: „…bet tas pavydas nėra fatališkas, nes mano specialybė turi kitą nelygstamą pranašumą – mūsų produktai yra tylūs, nors gali sukelti dideles vidines emocijas, be to, užtenka užmerkti akis arba nusisukti, ir prastas kūrinys dingsta iš tavo gyvenimo“.

Iki 1915 metų Alantos dvaro savininkas Pac-Pomarnackis turėjo gausią kolekciją: porceliano kambarius, paveikslų, kilimų, baldų. Šiandien visose dvaro salėse kartu su šiuolaikinio dailininko kūriniais eksponuojamos išdidintos Alantos dvaro įkūrėjų salių nuotraukos (100×150 cm). Iki sovietų okupacijos dvaro savininkas buvo Nepriklausomos Lietuvos ministras Balys Sližys. Paskutinius tris dešimtmečius Alantos dvaro išsaugojimu rūpinasi Alantos TVM direktorius Vladas Pusvaškis.

V. Žuko galerijos atidarymo proga solidžią dovaną atsiuntė ambasadorius Vytautas Antanas Dambrava (1920-2016), Alantoje praleidęs savo vaikystę, vadinęs save alantoku. Jis naujajai galerijai dovanojo Lietuviškosios Bostono enciklopedijos 37 tomus, taip pat Pasaulio Civilizacijų Istorijos 11 tomų, Juozo Brazaičio raštus. Knygos gali būti skaitomos čia pat, Alantos dvaro galerijos salėse.

5 l

___________________________________________________________________________________________

 

II dvaro aukšte 2019 vasario 16 d. įsteigtas Palaimintojo Teofiliaus Matulionio muziejus

Ką palaimintasis Teofilius Matulionis kalba šiuolaikiniam žmogui? Kas buvo šis aukštaitis nuo Alantos, tapęs Rusijos apaštalu, kankintas sovietų kalėjimuose ir lageriuose, Vatikano ir Lietuvos vyriausybės išvaduotas, 1933 m. diplomatiniais keliais iškeistas į komunistus, prieškario Lietuvos kalėjimuose laukusius savo aušros?

Pirmiausia, vyskupas Teofilius išpranašavo bažnytinės ponystės pabaigą. Popiežiaus Pranciškaus skelbiamas grįžimas prie evangelinės etikos ir estetikos turi Lietuvoje tikrą savo atstovą, veikusį pagal šiuos principus jau prieš šimtą metų. Palaimintasis Teofilius prisitaikyti išmokusiems žmonėms sako, jog šis kelias yra menkas, be džiaugsmo ir įkvėpimo. Lyg ataušusi košė. Apie drungną krikščionybę Apreiškimo knyga byloja: Aš išspjausiu tave iš savo burnos.

Gerai žinoma apie T. Matulionio estetinį polėkį, netgi meninę aistrą. Štai įsimylėjęs gimtąją Alantos bažnyčią, jis artimą jai kopiją pastatė ir Bikavoje, Latvijoje, ten klebonaudamas praėjusio amžiaus pradžioje. Nuteistas ketvirtą kartą ir atsidūręs Vladimiro kalėjime, vėliau Invalidų namuose Mordovijoje, 80-metis vyskupas juvelyriškai išpjaustinėjo nedidelį altorėlį, kurį brangino ir parsivežė į Lietuvą. Savo mažajai dukterėčiai Marijai, su kuria susirašinėjo iš Mordovijos Invalidų namų, dėdė vyskupas iš plono popieriaus meistriškai iškarpė kalėdinius žaisliukus, žavinčius išradingumu ir menine pajauta (visi šie eksponatai – Alantos dvaro muziejuje).

1929 m. sovietiniame Leningrade slapta konsekruotas vyskupu, jis netrukus buvo vėl suimtas, nuteistas ir įkalintas baisiajame Solovkų lageryje, iš kur mažai kam pavykdavo ištrūkti gyvam. Kelerius metus beveik niekas lageryje nežinojo, kad T. Matulionis yra vyskupas. Tik tuomet, kai pasikeitus su Sovietų Rusija politiniais belaisviais, jis 1933 m. spalio 19 d. traukiniu pasiekė Indros geležinkelio stotį nepriklausomoje Latvijoje, buvo viešai paskelbta, kad iš belangio vagono vienutės išlipęs kalinys su lazda ir elgetos skarmalais yra Bažnyčios vyskupas…

Iš savo paskutinės Gulago odisėjos Oršos, Vladimiro kalėjime ir iš temties Mordovijoje grįžęs į sovietinę Lietuvą, Birštoną ir Šeduvą 1956 m., vyskupas buvo nuolat stebimas KGB struktūrų. Sovietiniai organai žinojo, kad Šeduvos tremtyje gyvenantis 89 metų vyskupas iš popiežiaus gavo ne tik arkivyskupo titulą, bet ir kvietimą į visuotinį Bažnyčios susirinkimą, kuris buvo šaukiamas Jono XXIII 1962 m. rudenį. Šeduvoje, paskutiniuose T. Matulionio namuose, buvo atliekamos naujos kratos. Vienos iš jų metu vyskupui suleista paslaptinga injekcija. 1962 m. rugpjūčio 20 d. T. Matulionis mirė.

Teofiliaus Matulionio muziejus Alantos dvare sudarytas iš relikvinių daiktų, kuriuos išsaugojo vyskupo artimieji tarpukario Lietuvoje, per visas nacių ir sovietų okupacijas, iš šeimos fotografijų, kalėjimo laiškų, dokumentų. Po T. Matulionio mirties 1962 m. ši medžiaga išgulėjo vyskupo giminaičių dėžutė, paslėpti užkaboriuose, iki pat vyskupo kankinio Teofiliaus beatifikacijos, įvykusios 2017 m. birželio 25 d.

Dauguma šio muziejaus eksponatų gauta iš T. Matulionio giminaičių – brolių, seserų, brolienių, svainių ir jų vaikų, anūkų: dukterėčių Marijos Matulionytės-Bendoraitienės ir Laimutės Matulionytės-Grumadienės (vyskupo jauniausio brolio Jeronimo dukrų), Meilės Matulionytės-Bubelienės (vyskupo brolio Antano dukros) ir sūnėno Teofilio Pilkos (vyskupo pusseserės Uršulės sūnaus).

Muziejaus atidarymo proga Marija ir Vitas Bendoraičiai 150 vyskupo T. Matulionio eksponatų padovanojo Palaimintojo Teofiliaus Matulionio labdaros ir paramos fondui.

Alantos Muziejaus ekspozicija buvo papildyta daiktais iš kunigo T. Matulionio aptarnautų parapijų Latvijoje. Šiuos daiktus Teofiliaus Matulionio fondui perdavė Varaklianų ir Bikavos parapijų klebonai – Česlavs Mikšto ir Ivars Vigulis. Puikios kokybės nuotraukos buvo atsiųstos iš Baltimorės lietuvių muziejaus (JAV), Kazimieriečių vienuolyno Čikagoje, taip pat iš Vatikano oficiozo L’Osservatore Romano archyvų. Skenuotus sovietinės valdžios struktūrų dokumentus atsiuntė iš  Lietuvos ypatingojo archyvo.

Alantos dvaro Teofiliaus Matulionio muziejų įkūrė Palaimintojo Teofiliaus Matulionio labdaros ir paramos fondas. Muziejaus remontą ir įrangą finansavo Lietuvos kultūros ministerija ir Molėtų rajono savivaldybė. Alantos dvaro meno galerija ir vyskupo T. Matulionio ekspozicija veikia muziejaus režimu, lankymas mokamas.