Istorija

Alantiškių skundai Laikinajam Vilniaus lietuvių komitetui apie Lenkijos savivalę 1919-1920 metais

Gintautas Šeikis (Voruta, 2019 10 04)

 1919 m. balandžio 22 d., netrukus po to, kai lenkai užėmė Vilnių, buvo įkurtas Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas (LVLK) – organizacija, atstovavusi Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto lietuviams ir jų organizacijoms. LVLK sudarė pirmininkas, vicepirmininkas, kasininkas, sekretorius ir keletas narių. LVLK būstinė buvo Vilniuje. LVLK galutinai buvo likviduotas 1940 m. rugsėjo 9 d. sovietų valdžios Vilniaus miesto ir apskrities viršininko įsakymu.

Lenkijos okupacinės kariuomenės dalinys Alantoje 1919 m. pab. Nuotrauka iš Gintauto Šeikio archyvo.

1919 m. gegužės 8 d. Vilniaus miesto komisaras Jonas Pilsudskis (Juzefo Pilsudskio brolis) užregistravo LVLK ir patvirtino LVLK būstinę Šv. Jurgio pr. 19. LVKL įsteigė: Danielius Alseika, Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška, Bronislava Biržiškienė, Sofija Čiurlionienė, Augustinas Janulaitis, Ignas Jonynas, Vincas Matulaitis, Pranas Mašiotas, Ona Mašiotienė, Jonas Šepetys, Juozas Tumas, Jonas Vabalas-Gudaitis. Pirmuoju LVLK pirmininku išrinktas Mykolas Biržiška, sekretoriumi – Ignas Jonynas, kasininku – Jonas Šepetys.

LVLK gaudavo iš viso Vilniaus krašto daug prašymų, skundų, pranešimų dėl lenkų valdžios daromų  skriaudų vietos gyventojams. Gavęs skundų, LVLK kreipdavosi į lenkų valdžios institucijas, siųsdavo savo delegatus į Varšuvą, kurie vyriausybės atstovams dėstydavo lietuvių skriaudas, siusdavo savo advokatą ginti bylą, šelpdavo nuteistuosius, patekusius į kalėjimą, Vilniaus krašto lietuvių visuomenės vardu rašydavo Lenkijos vyriausybei protestus ir kt.

1919–1920 m. tarp pirmųjų LVLK dokumentų, saugomų Lietuvos mokslų akademijos Rankraščių skyriuje, 254 fonde, buvo gauti iš lenkų okupuoto Alantos krašto arba iš paribio teritorijų, kurių žmonėms didelę žalą darė Lenkijos okupacinė kariuomenė.

1919 m. vasarą lenkų daliniams veržiantis toliau į Lietuvos teritoriją, prasidėjo lietuvių ir lenkų susirėmimai. Juos pavyko laikinai sustabdyti tik įsikišus Vakarų valstybėms, buvo nubrėžta Fošo linija, tačiau lenkai jos nepaisė ir stengėsi užimti kuo didesnę Lietuvos teritoriją, į kurią pateko ir didžioji dalis Alantos valsčiaus. Rytų Aukštaitijoje vienas pagrindinių lenkų tikslų buvo kontroliuoti Ukmergės bei Utenos kelią ir užimti Uteną. Lenkų užimtoje Alantoje ir jos valsčiaus sodžiuose prasidėjo vietos gyventojų plėšimai, areštai ir vagystės. Alantos krašto gyventojai lenkų okupantams priešinosi įvairiomis priemonėmis ir būdais. Jau 1919 m. rudenį iš Alantos šaulių susibūrė partizanų būrys, kuris nuolat rengdavo išpuolius prieš lenkų legionierius.

Alantos krašto gyventojus teisinėmis priemonėmis ginti ėmėsi alantiškis Jonas Maželis, tuo metu dirbęs Alantos kooperatyvo pirmininku. Jis važinėdavo po kaimus, pats rašydavo arba padėdavo parašyti skundus LVLK dėl lenkų valdžios padarytų skriaudų.

 

Jonas Maželis gimė 1887 m. gruodžio 13 d. Alantos kaime mažažemių valstiečių šeimoje, 1903 m. išvyko į Maskvą, kur tuo metu gyveno tėvo Antano Maželio brolis. Ten baigė gimnaziją ir dirbo inžinieriaus Luščenskio kontoroje, gilinosi į teisės studijas. 1908 m. už dalyvavimą pogrindinėje kairuoliškos krypties organizacijoje ,,Jaunimo lyga“ buvo areštuotas, tardomas, turėjo palikti Maskvą ir grįžti į Alantą. 1911–1914 m. dirbo Andrioniškio valsčiaus raštininku, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui pasitraukė į Rusiją, gyveno Voroneže, vėliau tarnavo carinės armijos 5-ajame kazokų pulke.   1918 m. grįžo į Lietuvą ir dirbo bolševikinės V. Mickevičiaus-Kapsuko vadovaujamos Lietuvos laikinosios revoliucinės darbininkų ir valstiečių vyriausybėje. 1918 m. gegužės mėnesį Vilnių užėmus lenkams, J. Maželis grižo į Alantą ir ten dirbo Alantos kooperatyvo pirmininku, nuo 1920 m. liepos mėnesio iki 1924 m. buvo pirmasis Utenos policijos nuovados viršininkas. Nuo 1924 m. kovo 1 d. jis buvo pirmasis Anykščių taikos teisėjas, šias pareigas ėjęs ketverius metus. J. Maželis aktyviai dalyvavo Anykščių inteligentų kultūrinėje ir visuomeninėje veikloje, artimai bendravo su rašytoju Antanu Vienuoliu-Žukausku, buvo vienas iš Anykščių šaulių klubo steigėjų, Tautininkų sąjungos skyriaus valdybos narys. 1937–1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, 1940 m. liepos 15 d. sovietų valdžios buvo suimtas, tardomas ir iki 1941 m. birželio mėnesio kalinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, nuteistas 5 metams tremties, tačiau etapuojant Kaune jam pavyko pabėgti. 1941–1944 m. gyveno Utenoje ir užsiėmė privačia notaro veikla. Pasibaigus karui, stengdamasis nepakliūti į sovietinių represinių institucijų akiratį, nuolat keitė darbo vietas, 1974 m. žuvo avarijoje.

Jonas Maželis Kauno sunkiųjų darbų kalėjime 1940 m. Nuotr. iš Lietuvos ypatingojo archyvo fondų.

1920 m. liepos viduryje lenkams užėmus Alantos miestelį ir dalį Alantos valsčiaus, jau pirmosiomis dienomis pasireiškė brutalus elgesys su vietos gyventojais. Skunde Komitetui Jonas Maželis rašė, kad „žmonės buvo plėšiami (rabavojami), mušami, o kas ateidavo pas komendantą būdavo apsiskųsti ant apiplėšimo iš kareivių pusės, tai turėjo bijotis pakliūti už tai į šaltąją. <…> Kiek atėmė prievarta (be rekvizicijos) lašinių, kiaušinių, sviesto ir kitų valgomų produktų – sunku ir suskaityti“. Rugsėjo pabaigoje, kai į Alantą buvo atsiųsta papildoma kuopa lenkų karių, plėšimai aprimo, tarp legionierių nusistovėjo geresnė disciplina. Alantoje lenkai mėgino oficialiai įtvirtinti savo valdžią ir bandė kurti savo savivaldą. Į Alantą lenkai iš Giedraičių atvežė lenką Kazį Radžiūną ir vietos gyventojams pareiškė, kad jis skiriamas Alantos viršaičiu (mianowany wojtem gminy Owanckiej). Taip pat pareiškė, kad čia bus organizuota ,,demokratiškoji“ valdžia. Kartu buvo paskirtas atvykęs raštininkas. Sušauktiems ūkininkams pasiūlyta išrinkti Radžiūną vaitu ir ,,prisispręsti prie Lenkijos. Bet iš viso valsčiaus neužsigirdo nei vieno balso už Radžiūną, nei už Lenkiją, tik girdėjos iš visų pusių didžiausis pasipiktinimas šia komedija ir reikalavimas, kad ponas „mianiowanas vaitas“ išsinešdintų iš akių. Ir kasgi, ponas vaitas visai nenusiminė: užvedė „zarzad gminy Owanckiej, <…> o iš padirbtų antspaudų žmonės sužinojo, kad jie jau prijungti prie „okręgo ir powiato Wilensko“ ir turi laimę gyventi šventoje Lenkijoje, tik nelaimė, kad jie esą tokie tamsūs chamai, – rašė skunde Jonas Maželis. Vladui Sabaliauskui iš Alantos „gmina ir pasą davė priskirdama jį prie lenkų kilmės, tik jam užprotestavus ir atsisakius priimti tokį „pasą“, gmina teikėsi palikti jį prie lietuvių kilmės. Taip pas mus daroma Lenkija“, – baigia savo skundą, skirtą LVLK, J. Maželis.

Jokūbas Liškauskas iš Alantos valsčiaus Gilužių kaimo, padedamas J. Maželio, rašo LVLK, kad jo sūnus Jokūbas Liškauskas, 18 metų vaikinas savanoris, tarnavo Lietuvos kariuomenės 8-ojoje kuopoje, dalyvavo mūšiuose prieš bolševikus, bet susirgęs atvyko dviem savaitėms, o paliko savo šautuvą saugoti pas vietinę miliciją Alantoje. Tačiau po kažkurio laiko, 1919 m. rugsėjo pradžioje, lenkams užpuolus Alantą, milicija buvo nuginkluota, o savanoris Jokūbas Liškauskas atėjęs į Alantą ir paprašęs, kad jam sugrąžintų šautuvą, rugsėjo 20 d. buvo lenkų legionierių areštuotas ir išvežtas į Vilnių. Kur yra sūnus, tėvas nežino ir kreipiasi į LVLK pagalbos.

Iš J. Maželio rašytos informacijos matyti, kad lenkai nesilaikė 1919 m. liepos mėnesio Lietuvos Utenos komendanto ir lenkų parubežinio komendanto, kurio būstinė buvo Liliškių dvare, lenkų okupuoto Alantos valsčiaus dalyje, susitarimo, kuriuo remiantis sulaikyti asmenys turi būti perduoti kitai šaliai. 1919 m. gruodžio14 d. laiške Jonas Maželis rašo LVLK skundą dėl lenkų pagrobtų, neteisėtai suimtų ir atiduotų lenkų karo teismui Alantos milicininkų Vincento Žigelio ir Antano Audenio. Minėti milicininkai vyko į Alantą, gavę informaciją apie plėšimus, nuvykę sulaikė plėšikus, kurie, pasirodė, buvo lenkų legionieriai, sulaikyti su įrodymais. Keturi lenkų kareiviai plėšikai buvo Utenos komendanto nurodymu paleisti, o „milicininkai Audenis ir Žigelis ne tik nebuvo sugrąžinti Lietuvon, bet dar liko atiduoti lauko teismui lenkų kariuomenės“ ir legionierių išvežti į Vilnių. J. Maželis rašo, kad jo brolėnas Vincentas Žigelis ir valstietis Antanas Audenis, tarnaudami Lietuvos milicijoje, Alantos nuovadoje, liepos mėnesio pradžioje „buvo pasiųsti su pašaukimais Taikos Teisėjo Utenos apskrities po valsčių ir Parvinčių sodžiuje tapo suimti lenkų legionierių 2 kuopos Poznanės skyriaus, Lietuvos-Baltarusių divizijos <…> ir atiduoti lauko teismui šios divizijos su apkaltinimu platinime priešlenkiškų lietuvių atsišaukimų. Buvo jie užlaikomi kalėjime Vilniuje ant Lukiškių po bylą Nr. 1778, iš ten paimti lauko teismo; kur jie dabar yra ir koks jų likimas sužinoti negalėjau“. Visa suimtųjų Žigelio ir Audenio kaltė yra „tik tame, kad jie užsistojo, bet be vartojimo ginklo, už gyventojus, kuriuos atvykę iš Liliškių dvaro legioninkai plėšė, ieškodami piningų, drabužių, valgomų daiktų ir šaudydami žąsis ir kiaules“.

Audenis ir Žigelis būdami milicininkais priklausė civilinei žinybai, todėl negalėjo būti teisiami karo teismo, „todėl meldžiu komitetą veikti šioje byloje ir siekti paliuosavimą nuo atsakomybės ir arešto milicininkų Vincento Žigelio ir Antano Audenio ir grąžinimą jų prie pildymo tiesioginių pareigų.“ Komitetas, remdamasis prašymu, kreipėsi į lenkų karo vadovybę ir prašė suimtuosius paleisti, tačiau nėra informacijos, kaip lenkų valdžia sureagavo į šį prašymą.

1919 m. gruodžio 12 d. LVLK gavo Rozalijos Ylanienės, gyvenančio Alantos valsčiuje, Laičių sodžiuje, parašytą prašymą dėl jos vyro ir sūnaus neteisėto suėmimo. Skunde rašoma, kad spalio19 d. lenkų I pėstininkų pulko 3 kuopos legionieriai suėmė tėvą Antaną Ylanį ir sūnų Joną Ylanį ir uždarė Vilniaus Antakalnio kariškame kalėjime. R. Ylanienė nurodė, legionieriai atvyko į Laičių kaimą kaip pabaudą rinkti 5 kailinių už tai, kad lauke, esančiame arti Laičių sodžiaus dvaro, buvo pertrūkusi lauko telefono viela. Kareiviai nelaukė, kol šeimininkas atneš raktą, ėmė plėšti svirno duris kirviais, įsiveržė į vidų, paėmė mėsą, 4 kailinius, iš jų trejus, apmuštus mileliu, kailinių kišenėse rastus 800 rublių. Tai matė kaimynai: Rozalija Audenienė, Stanislovas Kairys, Pranciškus Katinas, Kazimieras Pivoras, Antanas Žygelis Ir Vincentas Laurynavičius. Laiške tvirtinama, kad ‚,už telefono vielos nutraukimą Laičių kaimo bausti neturėjo teisės, nes Laičiai yra į šiaurės vakarus nuo vieškelio iš Balninkų į Alantą, tą vietą patys lenkai laiko demarkacine linija ir todėl Laičiai priklauso ne lenkų, bet lietuvių valdžiai. Telefono linija buvo pertraukta slėnyje į pietus nuo nurodyto vieškelio, netoli nuo Duobynių vienkiemio, kuriame gyvena Svetlikauskas, t. y. kitoje demarkacijos linijos pusėje, ir nuo Laičių apie 2 kilometrus.“ Laičiai buvo kalti tik tuo, kad legionieriams buvo reikalingi kailiniai. ,,Kai dėl mano vyro ir sūnaus atidavimo karo lauko teismui, tai reikia patėminti, kad karo teismui gali būti atiduoti civiliai tose vietose, kuriose buvo paskelbtas karo stovis, o lenkai Laičių kaime karo stovio niekuomet nebuvo paskelbę. Todėl suimtieji negali būti teisiami, nes teritorija priklauso ne lenkams, o viela nutraukta lenkų pusėje. Vyras ir sūnus suimti tik dėl to, kad vienas nenorėjo duoti kapoti svirno durų, o kitas pavėlavo atnešti svirno raktus.“

Jonas Maželis padeda laiške suformuluoti neteisėto suėmimo teisinius argumentus: „Kas link atidavimo mūsų vyro ir sūnaus į lauko karo tai dar reikia patėmyti, kad pagal 1311 įstatų Karo teismų (knyga XXIV свода военных постановлений 1869 года) karo teismui gali būti atiduodami tik civiliški asmenys vietose, paskelbtose esančiomis karo stovyje, ir gyventojai priešo sričių (apygardų), armijos užemamų, o pagal paragrafus 42–56 Hagos konvencijos 18 rugsėjo 1907 metų gali būti okupuotos arba užimtos žemės prigulinčios priešui su kuriuo eina karas, bet: 1. sodžius Laičių yra už demarkacinės linijos Lietuvos, o ne Lenkijos valdžios žinyboje, todėl lenkai niekada tame sodžiuje karo stovio nepaskelbė ir negalėjo to atlikti ir tokiu būdu ne tik karo lauko teismo, bet ir abelviai jokio Lenkijos valdžios teismo suimtieji mano vyras ir sūnus teisiami negali būti, 2. kadangi Lenkija ir Lietuva jokio karo neveda turi nustatyta ir pripažinta per Entantą laikiną demarkacijos liniją užimdama dalį Lietuvos žemės, apgyventos grynaisiais lietuviais, todėl ir lenkų legionščikai uždėti kokią nors pabaudą ant mūsų sodžiaus, įsiveržti į jį, prievartą imti, pabaudą ir ką nors iminėti, neturėjo teisės nei pamato, o savo atliktu darbu papildė tik tarptautišką ir kriminalinį prasižengimą. Net okupuotose vietose ir tai pabaudos pagal virš nurodytą Hagos konvenciją gali būti uždedami tik ant asmenų papildžiusių prasižengimą ir negali būti uždedami atsakomybės už svetimus prasižengimus ir neleistiną prisisavinimą okupantų privatiškas turtas.“ Ylanienė prašo Komiteto imtis visų įmanomų teisinių priemonių, kad jos vyras ir sūnus būtų paleisti iš arešto. Nenustatyta, ar LVKL pagelbėjo Ylaniams.

Legionieriai, verždamiesi į Lietuvos gilumą, stengėsi jį pateisinti, ieškojo pritarimo kuriamiems lenkiškiems valsčiams (gminoms), stengėsi ,,aprūpinti“ vietinius gyventojus dokumentais su ,,lenkiška kilme“, agitavo gyventojus, kad jie sutiktų derėtis jungtis ,,prie Varšuvos“. Tai patvirtina J. Maželio ir jam padedant siųsti dokumentai iš Alantos valsčiaus. 1920 m. vasario 12 d. skunde LVLK Jonas Maželis rašo: ,,1919-07-15 Alantą ir dalį Alantos valsčiaus užėmė lenkų kariuomenė. Lenkų kareiviai plėšė vietinius gyventojus ir mušė, o kai ateidavo skųstis pas komendantą, tai neretai sodindavo į ,,šaltąją“ ir pralaikydavo ilgesnį laiką. Alantos miestelyje kareiviai atėmė kailinius Barysui, Liobei, Jakučioniui ir kitiems. Lašinių ieškojo šiaudinėse palėpėse užsidegę balaną. Kiek atėmė iš žmonių lašinių, kiaušinių, sviesto ir kitų produktų, sunku suskaičiuoti. Svobiškio kaime 4 lenkų kareiviai rugpjūčio mėnesį norėjo atimti iš Aleksandro Žigelio batus, bet susirinkę vyrai nedavė. Kitą dieną į tą sodžių atėjo 20 kareivių ir apiplėšė visą sodžių, paėmė drabužių ir kitokio turto, privertė ūkininkus pakinkyti 3 vežimus ir jais viską išvežė. Nuo galo rugsėjo mėnesio, kada į Alantą tapo atsiųsta kuopa kariuomenės su karininkais, plėšimai lenkiškoje pusėje demarkacinės linijos iš pusės kareivių pranyko, nes kareivių tarpe pasirodė daugiau tvarkingumo ir disciplinos.“

Utenos apskrities darbuotojai 1920 m. Pirmoje eilėje: Utenos nuovados viršininkas Jonas Maželis (dešinėje pirmas), Utenos apskrities viršininkas Juozas Vaišnys (ketvirtas). Nuotrauka iš Utenos kraštotyros muziejaus fondų.

1920 m. vasario 10 d. į LVLK kreipėsi Alantos miestelio gyventojas Antanas Tamašiūnas. Jis nurodė, kad 1920 m. sausio 14 d. ,,esant man namuose Aluntos miestely į mano butą įsiveržė lenkiškosios kariumenės kareiviai, išlaužė šėpos duris ir iš jos pasiėmę išsinešė paskutinius mano šventadieninius kailinius (fritrą) apmuštus apižalsvu pirktiniu (ne namų darbo) mileliu, verties 2500 markių, o išlaužimu šėpos durų padare dar nuostolio ant 40 markių. Sugrįžęs į namus, pamačiau, kad mano išplėštais kailiniais Aluntoje viešai vilki seržantas II kuopos 28 pulko Kaniovo šaulių Trzasko, ir tojos kreipiaus pas vadą šios kuopos kapitono Rimšos (kapitan Rymszo) prašydamas grąžinti man kailinius, bet kapitonas Rimša, išklausęs manęs, paklausė: ,,wszystko?“ ir gavęs atsakymą, kad visa, liepė man tojos išsinešdinti iš jo akių, o minėtasai Trzasko mano kailiniais vilki ir iki šiai dienai“.

,,Nužemintai meldžiu Komitetą išreikalauti iš lenkų vyriausybės grąžinti mano kailinius ir atlyginimą padarytų nuostolių“, – užbaigia savo skundą A. Tamašiūnas, o už jį, beraštį, pasirašo Jonas Maželis. Kitame 1920 m. sausio 27 d. laiške, skirtame LVLK, Jonas Maželis rašo, kad Skudutiškyje lenkai areštavo Joną Karalių ir jo beprotį brolį, apkaltino bolševizmu ir išvežė į Vilnių ar Švenčionis: ,,J. Karaliaus namuose po jo areštavimo pasiliko didžiausiame varge jo maži vaikai – našlaičiai, neturintys nė motinos“. J. Maželis savo laiško pabaigoje meldžia „Komitetą apginti Joną Karalių ir jo beprotį (visai pamišėlį) brolį ir išreikalauti nuo lenkų, kad juos greičiaus paliuosuoti, nes juos, ir be to vargstančius iš beturtes priežasties, tolimesnis laukimas po areštu galutinai skandina į bedugnę neišbrendamo vargo, nes ir tas menkas inventorius, kurį Jonas Karalius turi, be jo turės galutinai išnykti, o tuom laiku dabar nėr kam prižiūri ir mažų vaikų“.

Lenkų okupacinė valdžia ėmėsi represijų ir prieš Alantos krašto mokytojus. Kaip rašo Jonas Maželis skunde, skirtame LVLK, buvo suimta ir išvežta Mackėnų sodžiaus liaudies mokytoja Konstancija Kisielytė, kuriai buvo tik 16 metų. 1920 m. sausio 20 d. Skudutiškio miestelyje ,,ant vestuvių piliečio Petrausko per vadą 12 kuopos 28 pulko Kaniovo šaulių (12 kompanja 28 polka Strzelcow Koniowskich) <….> tapo suimta <…> viešai ant vestuvių, kur jinai viešėjo, kaipo viešnia. Su ja suimti buvo ir net tie vaikinai, kurie tą dieną su ja turėjo nelaimę šokti. Ant rytojaus po suėmimo jinai ir vienas iš suimtųjų vaikinų buvo išvesti ant pleciaus Skudutiškio miestely ir jie buvo priversti ant pleciaus viešai šokti, kuomis tyčiojosi lenkų minėtosios kuopos kareiviai, o gal ir karininkai“. Ją kaltino už prolenkišką agitaciją lietuvių naudai: „Tikra kaltybė gi jos yra tame, kad jos patėvis Jonas Karalius, nuomuodamas pas Skudutiškio dvarininką Kosovskį žemę, su juomi susipyko, tapo apskųstas šio dvarininko bolševizme, o jo dvi podukros mokytojos Kisielytės priešlenkiškoje agitacijoje.“ Jos sesuo Filomena Kisielytė pasislėpė. Savo pranešimo, skirto LVLK, pabaigoje J. Maželis nurodo, kad taip pat buvo areštuoti Kaniukų liaudies mokyklos mokytojas Stasys Telksnys, Margarita Kemešytė, tarnaujanti Alantos vartotojų bendrovėje, ir kiti asmenys, „kuriuos teikėsi nurodyti vietiniai lenkai dvarininkai“. J. Maželis kitu raštu skundžiasi dėl lenkų neteisėtai 1920 m. vasario 10 d. suimtu Žibėčių kaimo gyventoju Antanu Kurkiu. Jis kaltinamas už dalyvavimą buvusioje prie bolševikų Alantos valsčiaus tarybos veikloje. ,,Tačiau rinktas jis buvo ne kaipo į speciališką bolševikų organą, o kaipo į vietines savivaldos veikusį organą. Jis žmogus bepartinis, bolševiku nebuvo ir nėra. Kur jis dabar, niekas nežino… Apie tai turiu garbės komitetui pranešti“, – rašo Jonas Maželis.

Neapsikentę lenkų kariuomenės elgesio, Mockėnų kaimo gyventojai rašo (jiems padeda Jonas Maželis) skundą lenkų kalba (Do Pana Komisarza Generalnego Ziem Wschodnich): nurodo apie mokytojos Konstancijos Kisielytės areštą ir prašo, kad duotų nurodymą ištirti neteisėtą jos sulaikymą. Laišką pasirašo Mackėnų kaimo gyventojai: P. Titenis, M. Kazlauskas, K. Rakauskas, J. Gaižutis, S. Ligionis, A. Karalius, J. Karalius, Z. Rakowski, M. Šeikis, J. Pradkūnas, S. Biguzas, J. Steiblys, E. Vaitkevičius, B. Rėza, M. Telksnis, J. Biguzas, M. Petkevičius, J. Raišis, A. Mačionis, L. Raišytė.

1920 m. liepos 9 d. Lietuvos kariuomenės II pėstininkų pulkas be mūšių išstūmė lenkus iš Alantos, Skudutiškio ir kitų gretimų teritorijų. Lygiai metus trukusi Alantos krašto okupacija baigėsi. Dar vykstant kovoms su lenkais, Alantoje atsikūrė vietos valdžios struktūros, pradėjo veikti valsčiaus valdyba, kuriai reikėjo spręsti neatidėliotinus reikalus, pradėta rūpintis ir viešosios tvarkos palaikymu, organizuoti sodžių įgaliotinių susirinkimai, kurie buvo Alantos valsčiaus tarybos užuomazgos.

Alantos valsčiaus gyventojų pranešimai ir skundai, skirti LVLK, yra svarbus istorinis šaltinis, iliustruojantis Lenkijos okupacinės valdžios elgesį su vietos gyventojais ir jų patirtas skriaudas.

 

Kunigas Juozapas Kazlas (1887-1965) – Alantoje gimęs ir čia palaidotas dvasininkas, dirbęs Latvijoje  

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2019-11-02-kunigas-juozapas-kazlas-is-alantos-dirbes-latvijoje/177857

Gintautas Šeikis (Voruta, 2019 09 29)

Lietuvių tautybės kunigų veikla Latvijoje buvo labai reikšminga ne tik Katalikų bažnyčios, bet ir lietuvių mažumos ir visos Latvijos valstybės istorijoje. Lietuvių tautybės kunigai XX a. pradžioje Latvijoje ir ypač Latgaloje, kur istoriškai buvo tvirtos katalikybės pozicijos ir gyveno nemažai lietuvių, nepamiršdami savo lietuviškų šaknų plėtojo ir stiprino šio krašto kultūrą, švietimą ir visuomeninių organizacijų veiklą. Vienas iš jų – lietuvis kunigas, dramaturgas, visuomenininkas, rytų Lietuvos Alantos krašto sūnus, žinomas Latgaloje, bet mažai žinomas Lietuvoje, Juozapas Kazlas.

Gimtinė. Kunigas Juozapas Kazlas gimė 1887 m. kovo 25 d. Kauno gubernijos Vilkmergės apskrities Alantos (Ovantos) valsčiuje, Jaurų kaime.

Jaurų vietovė pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėta 1621 m. Tuo metu tai buvo ne kaimas, o užusienis (zascionok), kurio nederlingas žemes ir pievas valdė keli Alantos miestiečiai ir miestelio vaitas Motiejus Pustas. Jie už nuomą Alantos dvarui, tuo metu priklaususiam Biržų Radviloms, mokėjo po 3 auksinius. Keturi hektarai priklausė Laičių kaimo bajorams, o keturis valakus nuo miestelio atskirtos žemės, miško ir šienaujamos pievos valdė Vilniaus miestietis Dovydas Hanusevičius.

Vėliau Jaurai buvo Balninkų valstybinės valdos dalis, o žemės šliejosi prie didelio Kazlų kaimo, kuriame gyveno daugiausia Kazlai. Pirmieji Kazlai iš kaimo atsikraustę nuolat gyventi į Jaurus XVIII a. pabaigoje buvo Mataušas Kazlas ir Ona Pagalytė-Kazlienė, būsimo kunigo proseneliai. Jų anūkas Pranas Kazlas vedė 10 metų jaunesnę žmoną Marijoną Žvynytę-Kazlienę ir susilaukė trijų vaikų: dukros Antaninos bei sūnų Boleslovo ir Juozapo. 1850 m. Valstybinės Balninkų valdos Jaurų kaimo inventoriaus duomenimis, Prano Kazlo šeimai, laisviesiems valstiečiams, priklausė 15 hektarų dirbamos žemės ir 63 hektarai pievų ir balų.

Būsimas kunigas Juozapas Kazlas 1897–1890 m. lankė dvimetę Alantos pradžios mokyklą, kuri 1864 m. buvo pastatyta Alantos dvaro savininko Vladislavo Pamarnackio lėšomis, mokykloje mokėsi virš 100 mokinių. Vyresnysis Prano Kazlo sūnus Boleslovas perėmė tėvų ūkį, o jaunesnį brolį Juozapą tėvai nutarė išleisti į mokslus, kad jis taptų kunigu.

Juozapas Kazlas 1913 m. Sankt Peterburge. Iš Aleksandro Šikerio asmeninio archyvo. Dešinėje – kunigas J. Kazlas Bėrzgalėje 1927 m. Iš Bėrzgalės A. Rupainio muziejaus archyvo.

Mogiliovo dvasinė seminarija Sankt Peterburge. 1904–1907(8) m. Juozapas Kazlas mokėsi Vilniaus gimnazijoje, o 1908 m. ją baigęs ir gavęs Kauno gubernatoriaus leidimą ir sėkmingai išlaikęs rusų kalbos, Rusijos geografijos ir istorijos egzaminus įstojo į Mogiliovo dvasinę seminariją, kuri nuo 1879 m. veikė Sankt Peterburge. Pagrindinis seminarijos vadovas ir kuratorius buvo Mogiliovo arkivyskupas, kuris skirdavo seminarijos rektorių ir kitus darbuotojus. Mokslas seminarijoje truko 5 metus. Pirmus dvejus metus seminaristai mokydavosi bendrų dalykų, o vėliau pagrindinį dėmesį skirdavo sielovados dalykams. Seminarijoje didelis dėmesys buvo skiriamas kalboms, buvo mokama rusų, vokiečių, lotynų, senovės graikų kalbų. Seminarijoje studijavo seminaristai iš įvairių Rusijos gubernijų, tačiau daugiausia iš Kauno, Vilniaus ir Vitebsko gubernijų, mažiau iš Minsko ir Mogiliovo. Tai buvo lietuvių, latvių, lenkų, baltarusių ir rusų tautybės studentai.Sulaukęs atitinkamo amžiaus Juozapas pagal to meto carinės Rusijos įstatymus turėjo atlikti karinę tarnybą, tačiau kaip būsimam dvasininkui šaukimas buvo atidėtas iki 1911 m., o vėliau pratęstas iki 1914 m. sausio 1 d.

Livaniai ir Rudzetai. Latgalos istorinių įvykių verpetuose. 1913 m. kovo 30 d. Rygos vyskupas Janis Ceplakas Juozapą Kazlą (Jazups Kazlass) įšventino į kunigus ir nuo 1913 m. gegužės 22 d. paskyrė Livanmuižos (Livanių) bažnyčios vikaru Latgaloje. J. Kazlas 1913 m. birželio 24 d. atvyko į Livanius ir pradėjo tarnystę, tačiau 1914 m. kovo 3 d. vyskupas Ceimanas Juozapui Kazlui nurodė vykti tarnauti į Biržus. J. Kazlui nenuvykus, vyskupas 1914 m. spalio 10 d. raštu papildomai reikalavo atvykti į Biržus. Tačiau vėliau, tų pačių metų lapkričio 12 d., vyskupas pakeitė savo reikalavimus ir paliko J. Kazlą Livaniuose.

1916 m. pabaigoje vikaras J. Kazlas išvyksta į Peterburgą ir laiko egzaminus – nori dirbti vaistininko padėjėju. 1917 m. kovo 17 d. išduotame Petrogrado vykdomojo komiteto liudijime Nr. 450 įrašyta, kad jis išduotas valstiečiui Josifui Kazlui, s. Franciškaus, kad pagal jo prašymą vaistininko padėjėjo specialybei įsigyti jis išlaikė rusų, prancūzų, lotynų kalbų, istorijos, geografijos, matematikos egzaminus pagal progimnazijos 4 kurso programą, todėl jam suteikiama teisė pradėti dirbti vaistininko padėjėju. Sunku pasakyti, ar tai buvo jaunuolio siekis tolesnio pažinimo ir mokslo žinių, ar tai buvo jo ketinimas palikti kunigystę ir pradėti pasaulietinį gyvenimą.

Tačiau egzaminų laikyti į revoliucinių permainų krečiamą Peterburgą J. Kazlas taip ir neišvyko ir liko tarnauti Livanių žemėje, kur jau buvo tvirtai įleidęs šaknis. Jaunasis kunigas aktyviai, kaip ir dauguma kitų vietos katalikų kunigų ir inteligentų, įsitraukė į Latgalos politinį ir visuomeninį judėjimą. Pagrindinė Latgalos inteligentų idėja buvo sujungti Latgalos ir Latvijos žemes. Pirmasis tai valstybiniu lygmeniu pradėjo akcentuoti Peterburgo dvasinės seminarijos dėstytojas, švietėjas Francas Trasunas, kai jis buvo išrinktas Rusijos I Valstybės Dūmos deputatu nuo Vitebsko gubernijos, į kurią tuo metu įėjo ir Latgala.

1917 m. balandžio 6–7 d. Rėzeknėje įvyko Latgalos visuomenininkų susirinkimas, kuris padėjo pamatus Latgalos prisijungimui prie Latvijos. Jame labai aktyviai dalyvavo Livanių vikaras Juozapas Kazlas ir kiti katalikų kunigai lietuviai, tuo metu tarnavę įvairiose Latgalos parapijose, visų pirma tai geras J. Kazlo bičiulis, kilimo nuo Anykščių krašto, Debeikių, Vincas Tamošiūnas, J. Jasas, J. Savukaitis, A. Vaitiekaitis.

Susirinkimo dalyviai nusiuntė telegramą Rusijos Valstybės Dūmos nariui Janiui Goldmaniui su pasiūlymu sujungti visas latviškas žemes į vieną autonominį dalinį. Susirinkime nutarta sušaukti Rėzeknėje liaudies kongresą, į kurį nuo kiekvieno valsčiaus būtų išrinkta po 2 delegatus ir po 2–4 nuo kiekvieno latvių šaulių bataliono ir po vieną kompaktiškai nuo Rusijos teritorijoje gyvenančių latgalių.

Balandžio 26–27 d. (pagal naująjį kalendorių gegužės 9–10 d.) įvykęs Latgalos kongresas, kuriame dalyvavo 350 žmonių, iš jų 232 su balso teise, dar kartą patvirtino Latgalos žemių neatsiejamumą nuo Latvijos, įtvirtino tris žvaigždes, tris Latvijos regionus – Kuržemę, Vidžemę ir Latgalą, nors carinė Rusija ilgai delsė pripažinti latvių žemių sujungimą ir norėjo, kad Latgalos žemės priklausytų Vitebsko gubernijai.

Šiame visuomeniniame judėjime žymų vaidmenį atliko Latgalos katalikų kunigai lietuviai, kurie Latgalos latvių inteligentijos požiūriu laikėsi latvių atžvilgiu daug palankiau, palyginti su lenkų kunigais, ir gynė latgalių tautinius interesus Tai buvo faktiškai pirmoji Latgalos inteligentija ir šviesuomenė, joje buvo ir lietuvių, tarp jų ir Alantos žemės sūnus Juozapas Kazlas.

1917 m. liepos 18 d. Juozapas Kazlas gavo raštišką vyskupo Janio Capliako nurodymą, kad jis perkeliamas iš Livanių parapijos į Petrogrado Vyborgo kapinių bažnyčią vikaru. J. Kazlas, greičiausiai nenorėdamas palikti Latgalos, parapijiečių ir keltis į revoliucijų draskomą Petrogradą, rašo laiškus lenkų kalba metropolitui E. Ropui, kad negali atvykti į Petrogradą, nes serga Livanių kunigas ir jis likęs vienas parapijoje. Turbūt tai įtikina metropolitą ir jis paliekamas Livanmuižoje, apie ką 1917 m. lapkričio 25 d. patvirtina metropolitas, o vyskupas to paties mėnesio 27 d. rašo apie jo sugrąžinimą tarnystei į senąją vietą – Livanmuižą.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Latgaloje dirbo daugiau kaip 30 lietuvių tautybės kunigų ir vikarų[1]. Varaklianų ir Bikavos parapijose prieš Pirmąjį pasaulinį karą darbavosi J. Kazlo žemietis iš Alantos parapijos Palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis. Labai palankiai latgaliai vertino debeikietį kunigą Vincentą Tamošiūną, pabrėždavo, kad ,,visur gynė latvius, kovojo su jų priešais,  jie nėra iš tų, kurie koneveiktų latvius ir latgalius, vertindami tik saviškius lietuvius. „Kai kurie aktyviai įsitraukė į visuomeninį gyvenimą bei į Latgalių pagalbos Pirmojo pasaulinio karo aukos draugijos veiklą“.

1918 m. dar vykstant Pirmajam pasauliniam karui, J. Kazlas paskiriamas į netoliese esančią Rudzatų bažnyčią. Jis pradeda tarnystę 1913 m. pastatytoje bažnyčioje, kurią tais pačiais metais pašventino Varlakanų klebonas V. Tamošiūnas. Jaunasis kunigas Rudzatuose aktyviai įsijungia į pastoralinę ir visuomeninę parapijos veiklą, jo iniciatyva renkamos lėšos ir pastatoma nauja klebonija.

Bėrzgalėje. 1920 m. sausio 31 d. jis pradeda darbuotis Bėrzgalėje, kurioje prieš tai kunigavo lietuviai Žigimantas Pipinis (Zigismund Pipinuss), vėliau laikinai iš Sarkanų atvykdavo kunigas Savukaitis. Tai buvo labai sunkus laikotarpis Latgaloje ir Latvijoje, raudonojo teroro metu buvo nužudyta katalikų kunigų gretimoje Rogovkoje, Briguose ir kt. parapijose. Kazlas labai domėjosi teatru, muzika, laisvalaikiu namuose puikiai grojo pianinu. Jam pradėjus dirbti suaktyvėjo visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas, buvo suorganizuotas bažnytinis choras, kuriam asmeniškai jis vadovavo. J. Kazlas sakydavo parapijiečiams: „Tas, kuris gieda bažnyčioje, meldžiasi Dievui du kartus.“

Juozapas Kazlas (viduryje) su aktyviausiais Bėrzgalės jaunimo organizacijos nariais 1926 m. Iš Bėrzgalės A. Rupainio muziejaus archyvo.

Didelis kultūrinis įvykis buvo teatro trupės sukūrimas Bėrzgalėje, jai paaukojo savo asmenines natas, Rėzeknės knygynuose už savo lėšas pirkdavo knygutes. Teatro grupė vaidindavo ne tik Bėrzgalėje, bet ir gretimuose valsčiuose. Teatro grupei vaidinti buvo suremontuotos patalpos Bėrzgalės žemės ūkio bendruomenės salėje, J. Kazlo iniciatyva iš Latvijos kultūros fondo buvo gauta 5000 latų, už kuriuos buvo nupirkta muzikos instrumentų, sukurtas didelis pučiamųjų orkestras, kuris grodavo įvairiose šventėse. J. Kazlas daug prisidėjo, kad būtų įkurtas stiprus kooperacijos Bėrzgalės bankas, vienintelis apskrityje. J. Kazlas buvo pagrindinis naujos bažnyčios statybos iniciatorius.* J. Kazlas Bėrzgalėje ištarnavo aštuonerius metus ir nusipelnė latgalių pagarbos ir meilės, kad visokeriopai palaikė vietos gyventojus dėl latgališkų vietovardžių, kuriuos Latvijos valdžia norėjo pakeisti į latviškus, išsaugojimo. Bėrzgalės valsčių buvo norima pavadinti Labvaržiais. J. Kazlas, pasibaigus sekmadienio mišioms, surinko parapijiečius, kurie pasirašė kreipimąsi į Latvijos ministeriją, kad būtų paliktas latgališkas pavadinimas.

Juozapas Kazlas tarp berzgaliečių Latgaloje.

Bėrzgaliečiai prisimena kunigą kaip labai šiltą, nuoširdų, mokantį bendrauti su žmonėmis, ypač jaunimu, kunigą. Jis gindavo savo parapijiečius, aštriai kritikuodavo įvairius prisiplakėlius prie atskirų partijų, bet niekada nesmerkdavo žmonių dėl savo įsitikinimų. Kaip dvasinis lyderis, jis išsiskyrė savo pamokslais, nors turėjo lietuvišką akcentą. Bėrzgaliečiai taip pat prisimena didelį J. Kazlo dosnumą, ką liudija ir tai, kad iš Bėrzgalės į Bukmuižą atvyko su vienu lagaminu. Savo visas natas, partitūras, dalį literatūros paliko bažnyčiai. J. Kazlas buvo aktyvus spaudos propaguotojas ir platintojas, ne tik katalikiškos, kaip ,,Katolu dzeive“, ,,Sauleite“, bet ir pasaulietinės, tokios kaip ,,Latgales vords“ („Latgalos žodis“) leidiniuose.

Kai kurias religines knygutes jis pats versdavo iš lietuvių kalbos į latgalių kalbą, spausdindavo už savo lėšas. Dažnai jis buvo savo pjesių režisierius, dailininkas, scenografas ir rėmėjas. Amžininkai prisimindavo, kad savo pjeses jis statė su dideliu užsidegimu ir energija: jis ,,bėgiojo, organizavo, aiškino, kad sutanos skvernai į šonus plasnodavo, skirtingai, negu sakant pamokslus, kur jis buvo pasinėręs į save, kalbėdamas pasverdavo kiekvieną sakinį ir žodį“.

Bukmuižoje. Nuo 1928 m. jis palieka savo mylimus bėrzgaliečius ir paskiriamas tarnauti į Bukmuižos (vėliau pervadinta į Ezerniekų) parapiją. Iš karto atvykęs jis įkūrė Latvijos katalikų jaunimo draugijos skyrių. Be pastoralinio darbo, imasi svarbaus visuomeninio darbo – tampa vienu Bukmuižos tautos namų pastato statybos organizatoriumi. Šie namai buvo pastatyti ir J. Kazlo pašventinti 1929 m. pabaigoje. Latvijos katalikų laikraštis ,,Sauleite“ 1930 m. rašė: ,,Bukmuižos skyrius vykdė aktyvią veiklą: pastatyti Tautos namai, surengti 4 iškilmingi minėjimai ir vakarai, sukurtas styginių instrumentų orkestras ir choras. Už tai susirinkimas nuoširdžiai dėkoja vyr. kunigui Juzepui Kazlui už jo pastangas ir nenuilstamą darbą visuomenės labui.“ Praėjus 50 metų laikraštis ,,Ezernieki“ rašo: ,,Šiandien, ko gero, kiekvienas savivaldybės gyventojas norėtų nuoširdžiai padėkoti šiam pirmam kultūros klojėjui Ezerniekuose.“

Latvijos vyriausybė prieš Antrąjį pasaulinį karą aukštai įvertino kunigo J. Kazlo visuomeninę ir kultūrinę veiklą ir apdovanojo Padėkos kryžiumi. J. Kazlas nuo 1933 m. buvo ir 17-ojo Rėzeknės aizsargų pulko Nukmuižos skyriaus 6-osios kuopos kapelionas. Pažymėtina, kad nemažai lietuvių kunigų buvo Latvijos aizsargų organizacijos kapelionais. Pavyzdžiui, kunigas J. Tamošiūnas buvo ne tik pastorius, bet ir nuo 1938 m. – visos Latvijos aizsargų kapelionas, apdovanotas Aizsargų nuopelnų kryžiumi. Antrojo Pasaulinio karo metais vokiečiams užėmus Bukmuižos mokyklos pastatą, J. Kazlas atidavė savo du kambarius pamokoms, kai kurias, įskaitant „Dievo žodį“, pats vesdavo. J. Kazlas Antrojo pasaulinio karo metais buvo organizacijos ,,Tautos pagalba“ (,,Tautas palitziba“) steigėjas ir aktyvus jos narys. Ši organizacija rinkdavo lėšas ir skirdavo nuo karo ir kitų nelaimių nukentėjusiems parapijos žmonėms.

Kočėnuose ir Viškuose. Bukmuižoje apie 1944 m. kunigas bandė gelbėti dvi vietinio gyventojo žydų tautybės mergaites, jas pakrikštijo ir norėjo priglausti pas save, tačiau, pradėjus domėtis vokiečiams ir nenorėdamas konfliktuoti su vokiečių valdžia, 1944 m. liepos mėnesį jis paliko Bukmuižą ir išvyko į Kočėnų (Kočeni) parapiją, Cėsių valsčiuje, o nuo gruodžio mėnesio pradėjo tarnauti Viškų parapijoje. Paradoksas – bėgdamas nuo vokiečių valdžios, kaip ir kiti Latvijos katalikų kunigai, sulaukė sovietų valdžios nemalonės ir represijų, buvo sulaikytas ir intensyviai tardomas Rygoje. Pagrindiniai KGB pateikiami kaltinimai buvo dėl jo dalyvavimo karinės latvių šaulių organizacijos, aizsargų, veikloje, pamokslų metu nepagarbus atsiliepimas apie sovietinę santvarką ir pan. 1945 m. vasario 6 d. J. Kazlas iš arešto buvo paleistas ir grįžo tarnauti į Viškų parapiją.

Literatūrinė ir visuomeninė veikla. J. Kazlas Latvijoje ir ypač Latgaloje gerai žinomas dėl savo literatūrinės veiklos. XX a. 3–4 dešimtmečiais J. Kazlas aktyviai bendradarbiavo Latvijos ir Latgalos periodinėje spaudoje, rašė religijos ir kultūros klausimais, spausdindavo savo pjeses (,,Beatliejaus arklininkas“ (1924), ,,Genoefa“ (1926), ,,Bedugnė uoste“ (1936), ,,Alberta“ (1939). Žurnale ,,Pavasaris“ publikuojama dviejų veiksmų komedija Neradau – surask“ (1923) ir vieno veiksmo komedija ,,Tik niekam nesakyk“ (1924), žurnale ,,Saulite“ – pjesė Biblijos motyvais ,,Dingęs sūnus (1937). J. Kazlo pjesės parašytos paprasta, lengvai suprantama kalba, jose veiksmas vyksta greitai. Jos nesyk buvo rodomos įvairiose Latgalos vietose, dalį pjesių režisavo pats autorius. Antrojo pasaulinio karo metais J. Kazlas parašė pjesių, jų rinktinę ketino spausdinti Daugpilio spaustuvėje, tačiau nesuspėjo, o rankraštis dingo. Savo kūrinius pasirašinėdavo slapyvardžiais ,,Birds“, ,,Beržgalits“, bet daugiausia ,,Ozeits“ (Oželis, Kazlelis). Dalį religinių ir pasaulietinių kūrinių jis iš lietuvių kalbos išvertė į latgalių kalbą.

Dėl aktyvios kultūrinės ir visuomeninės veiklos latgalių gyvenime vietiniai gyventojai jį net laikė latgaliu. Pastoraliniame ir kultūriniame darbe jis buvo tarsi tiltas tarp latvių ir lietuvių katalikų, kurių tuo metu gyveno nemažai Latgaloje. J. Kazlo bičiulis Vladislavas Bojaras (Vladislavs Bojars) vėliau rašė, kad, gimęs mūsų kaimyninėje Lietuvoje, jis savo gimtosios kalbos ir gimtosios žemės nepamiršo iki paskutinių gyvenimo dienų, tačiau pastoralinė veikla Latgaloje, bendravimas su jos žmonėmis, atvedė į tai, kad jis susiliejo ir su Latgalos tauta ir didelę savo gyvenimo dalį paskyrė šios žemės ir visos Latvijos katalikų gyvenimui.

Leningrade. 1946 m. rugsėjo mėn. Rygos metropolitas Springvičius paskyrė kunigą Juozapą Kazlą į vienintelę tuo metu Leningrade veikusią Lurdo Dievo Motinos katalikų bažnyčią. Tai buvo vadinamoji prancūzų katalikų bažnyčia, nes 1909 m. ji buvo pastatyta Prancūzijos vyriausybės lėšomis tuo metu Sankt Peterburge veikusiai nemažai prancūzų diasporai. Po Spalio revoliucijos sovietų valdžia ją uždarė ir ji veikė su didelėmis pertraukomis.

1946 m. parapijos tikintieji, kurių dalį sudarė prancūzų kilmės katalikai, kreipėsi į sovietų Religijos reikalų komitetą ir Prancūzijos ambasadą Sovietų Sąjungoje, kad paskirtų kunigą prancūzą. Aukščiausi Leningrado komunistų partijos vadovai visai nenorėjo girdėti apie katalikų kunigų buvimą mieste. Galų gale Sovietų Sąjungos valdžia kategoriškai būdama prieš, kad būtų paskirtas prancūzas kunigas, nurodė Rygos metropolijai, kuriai priklausė ir Leningrado katalikai, kuo greičiau surasti kunigą, kuris mokėtų rusų kalbą ir būtų Sovietų Sąjungos pilietis. Rygos metropolitas ilgą laiką nesutiko, argumentuodamas tuo, kad Latvijoje labai trūksta katalikų dvasininkų, vėliau po kelių pokalbių sutiko ir pasirinko J. Kazlą. Kitame Religijos reikalų komiteto rašte savo padaliniui Leningrade rašoma, kad galimai J. Kazlas atvykęs gali būti tikinčiųjų sutiktas nevisiškai draugiškai, todėl jam turi būti atsargiai ir taktiškai suteikta pagalba.

Be didelio noro 1946 m. pabaigoje atvykęs į Leningradą J. Kazlas suprato, į kokias intrigas įsivėlė, ir, išvykęs pasiimti į Latviją savo daiktų, Leningrade pasirodė tik po kelių mėnesių, prieš tai apie visą šią situaciją dar kartą pakalbėjęs su Rygos metropolitu grįžo į Leningradą ir pradėjo eiti savo pareigas.

Tai buvo labai sunkus laikotarpis ne tik jam, bet ir Leningrado žmonėms, iškentusiems blokadą, artimųjų netektis, badą, jiems reikėjo dvasinės paramos ir palaikymo. Iš pradžių J. Kazlas darbavosi vienas, nors prieš atvykdamas metropolito prašė paskirti antrą kunigą, tačiau 7 metus teko darbuotis vienam, padedant tikinčiųjų bendruomenei, kurioje greitai įgavo tikinčiųjų pagarbą ir pasitikėjimą. Jis ypač rūpinosi visais latgaliais ir lietuviais, kurių tuo metu Leningrade buvo nemažai.

Kiekvienas kunigo žingsnis buvo akylai stebimas, vietinė valdžia ir KGB kišosi į bažnyčios veiklą, persekiojo tikinčiuosius. Tokiomis sąlygomis kunigas Josifas, kaip jį tada vadino parapijiečiai, sugebėjo išlikti tikruoju dvasiniu vedliu. Pasakojama, kad procesijos metu kai kurie tikintieji eidavo užsidengę veidus, bet pakėlę akis į dangų, nes taip liepęs tėvas Josifas.

Daugelis Latvijos katalikų kunigų buvo suimti, areštuoti, ištremti, įkalinti ir įbauginti. J. Kazlas ir norėdamas negalėjo su kai kuriais artimiau bendrauti ir susitikti. Apie 1949 m. atlikęs bausmę iš lagerio pro Leningradą į Latviją grįžo geras J. Kazlo pažįstamas kunigas A. Pastoras. Leningrade neturėdamas kur pernakvoti kreipėsi į kunigą J. Kazlą, tačiau J. Kazlas mandagiai atsakė. Vėliau A. Pastoras atsiminimuose rašė, kad nereikia smerkti J. Kazlo, nes jo padėtis Leningrade tuo metu ,,kabojo ant plauko“ ir jis nenorėjo rizikuoti dėl savęs ir dėl visų tikinčiųjų.

1953 m. po J. Stalino mirties J. Kazlas gavo pagalbininką kunigą latvį Janį Butkievičių, J. Kazlo rūpesčiu bažnyčioje buvo sumontuoti dideli vargonai, suremontuota bažnyčia, daugėjo parapijiečių.

Tarnaudamas Leningrade jis ilgėdavosi savo gimtojo Alantos krašto, kiekvieną vasarą atvykdavo pas gimines į Jaurų kaimą. Viešėdamas Lietuvoje aplankydavo savo senus pažįstamus. Ypač didelis dvasinis ryšys siejo su kunigu Juozu Vaičiūnu, poeto Petro Vaičiūno broliu, kuris po karo dirbo Adutiškio, Druskininkų, Švenčionių parapijose.

Didelės iškilmės vyko 1963 m. švenčiant J. Kazlo įšventinimo į kunigus 50-metį, atvyko Latvijos arkivyskupijos vadovai, kunigų iš Lietuvos. Tačiau tuo metu J. Kazlas jau buvo silpnos sveikatos, patyrė du insultus, sunkiai kalbėjo, beveik negirdėjo, tačiau bažnyčia buvo visiems atvira. Tais pačiais metais dėl sveikatos problemų J. Kazlas užleido savo pareigas kunigui Francui Sidrui, o pats tapo altarista.

Po sunkios ligos J. Kazlas mirė 1965 m. rugsėjo 16 d. Vykdant paskutinę jo valią, jis buvo palaidotas tėviškėje Alantoje, kurią be galo mylėjo ir jos ilgėjosi. Į paskutinę kelionę jį palydėjo apie 50 tikinčiųjų iš Leningrado.

Kanadoje gyvenęs J. Kazlo jaunystės draugas V. Bojaras tik daug vėliau sužinojo apie kunigo mirtį, vietinėje spaudoje paskelbė nekrologą, o kitas draugas, latgalių poetas J. Leidumnikis jam paskyrė eiles:

Mano kambarėly vieniša ugnis rusena,

Visiškai viena tamsioj nakty,

Mato ją tik žvaigždės danguje.

Ką tau pasakyt, ugnele,

Kurią ir vėl apgaubia migla,

Kada ateisiu pas Tave,

Tik vienas Dievas žino.

  Juozapo Kazlo kapas Alantoje

 

Straipsnio autorius dėkoja už suteiktą informaciją Bėrzgalės Antono Rupainio muziejaus vedėjai Olgai Pekšai, Ezerniekų bibliotekos darbuotojai Dacei Skamanei, Latgalos kultūros centro Rėzeknėje darbuotojai Stelai Elksnei bei Sankt Peterburgo katalikų bažnyčios istorijos tyrinėtojui Aleksandrui Šikeriui.

[1] Palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis (Varaklianai, Bikava), Juozas Andriejauskas (Nydermuiža), Petras Bružas (Preiliai), Antanas Budzila (Kaunata), Kazimieras Buta (Eversmuiža), Kazimieras Daugelavičius (Bikava), Julijonas Gedvilas (Pilda), Danielius Jasinskis (Naujenė), Juozapas Jasas (Viliakos), Jonas Kazėnas (Varkava), Jonas Lebedys (Andrupenė), Ksaveras Martinėnas (Rogovka), Antanas Masilionis (Pušmuicava), Ignotas Miškinis (Preiliai ir Prezma), Antanas Pabarčius (Berzgalos), Antanas Pelešinas (Gaigalavosa, Antašienė), Tadas Ronkaitis (Feimaniai), Juozapas Savukaitis (Rundėnai, Sarkanai), Vitoldas Šikšnelis (Dagda), Vladislavas Šikšnelis (Beržai, Skaista), Antanas Šilinis (Daugpilis, Preiliai), Kazimieras Toliušis (Andrupienė, Prezma, Stolerova), Vincentas Tamošiūnas (Agluona, Ciskodė, Varaklianai), Antanas Tomkūnas (Barkava), Vitas Urbelis (Ludza, Daugpilis, Rikava, Ciskodė), Antanas Urbšys (Varaklianai, Daugpilis), Povilas Vaičiulionis (Puša), Povilas Virketis (Asūnė), Antanas Valavičius (Ludza).

 

Lietuvos atkūrimo šimtmečio proga M. Valeikienė paskelbta 2018 Metų žmogumi

Mūsų knygos “Molėtai 625” herojė Malvina Valeikienė (1898-1981) paskelbta svetainės Defending History Šimtmečio žmogumi. /malvina-sokelyte-valeikiene-is-defending-historys-2018-person-of-the-year/92536

Gerbiamas Vaidotai Žukai, dėkoju jums už medžiagą, kurią paskelbėte apie Malviną Valeikienę albume “Molėtai 625”. Ji labai pravertė rengiant straipsnį apie ją svetainei Defending History. Lietuvos šimtmečio proga svetainė ją paskelbė 2018 metų žmogumi. Ačiū jums už jos įamžinimą. Andrius Kulikauskas

 

Dvaro galerijos svečiai

Liepos 22 d. dvaro parodas aplankė Austrijos princesė Pia Auersperg. Ją lydėjo buvęs futbolininkas Robertas Fridrikas. Apatinėje nuotraukoje – svečiai su dvaro galerijos vedėja Jolanta Bimbiriene (kairėje).

 

Naujausias atradimas

Alantos dvaro teritorijoje iš žemės iškastas paminklas su lenkišku užrašu: POMNIK MĘŹA DLA ŹONY/VYRO PAMINKLAS ŽMONAI. Nuotraukoje – laikinas baltas uždažymas.

Istoriko Gintauto Šeikio komentaras:  “Įdomus atradimas, matau užrašą ,,pomnik męža dla žony“. Bet neaišku, ar šis paminklas susijęs su Pomarnackiais. Jeigu taip, tai Tadeušo pirmoji žmona iš didikų Lapo giminės mirė vėliau už Tadeušą Pomarnackį, paskutinis iš Pomarnackių – Tadeušas (jaunesnysis) buvo nevedęs. Logiškiausia, kad šis paminklas galėjo būti susijęs su Vladislavu Pomarnackiu. Jeigu neklystu, jis buvo du kartus vedęs, –  su antrąja, kai jam buvo jau virš 60, o nuotakai nebuvo ir 30. Ji buvo kilusi iš turtingos Venclovavičių giminės, kurie valdė Burbiškių dvarą tarp Rubikių ir Anykščių”.

 

Alantiškis VYSKUPAS IR SOVIETŲ KANKINYS TEOFILIUS MATULIONIS (1873-1962) – PALAIMINTASIS!

 

Trys vyskupo Teofiliaus metrikos, išlikusios Alantos bažnyčios archyve

Teofiliaus Matulionio tėvo Jurgio Matulionio krikštas: 1828 m. balandžio mėn. 24 d. Alantos Romos katalikų bažnyčioje vikaras kun. Pranciškus Sadzevičius šventaisiais aliejais pakrikštijo kūdikį, gimusį 1828 m. balandžio mėn. 19 d. Žibėčių kaime, kuriam suteiktas vardas JURGIS. Tėvai – valstiečiai, teisėti sutuoktiniai Martynas ir Ieva, iki santuokos Telksnytė, Matulioniai. Krikšto tėvai – valstiečiai Matas Sabaliauskas su mergele Marijona Telksnyte. Iš lenkų kalbos vertė Sigita Gasparavičienė.  Alantos Rkb. archyvas.

Teofiliaus Matulionio tėvo Jurgio Matulionio ir jo motinos Onos Juočepytės santuoka: 1870 m. vasario mėn. 1 d. Alantos Romos katalikų bažnyčioje kunigas klebonas Antanas Pabarcevičius triskart, t. y. sausio mėn. 18, 25 d. ir vasario mėn. 1 d. paskelbęs visiems susirinkusiems ir nesuradęs kliūčių bei abiems išreiškus sutikimą iškilmingai sutuokė ir palaimino Moterystės ryšį tarp šios bažnyčios parapijiečių – 36 metų valstiečio Jurgio Matulionio iš Žibėčių kaimo (valstiečių Martyno ir Ievos, iki santuokos Telksnytės, Matulionių sūnaus) ir 19 metų merginos Onos Juočepytės iš Bajorų kaimo (valstiečių Gabrieliaus ir Onos, iki santuokos Strazdaitės, Juočepių dukters). Liudijo valstiečiai Kazimieras Juočepis, Antanas Karvelis, Jonas Lasys, Antanas Umbrasas, Juozas Baranauskas ir kiti dalyvavusieji. Iš rusų kalbos vertė S. Gasparavičienė. Alantos Rkb. archyvas.

Teofiliaus Matulionio krikštas: 1873 m. liepo 1 d. Alantos Romos katalikų bažnyčioje kunigas Adomas Rimavičius su visomis krikšto apeigomis pakrikštijo berniuką, suteikdamas vardą TEOFILIUS. Jis gimė šių metų birželio 22 d. Alantos parapijos Kudoriškių kaime. Tėvai – valstiečiai, teisėti sutuoktiniai Jurgis ir Ona, iki santuokos Juočepytė, Matulioniai. Krikšto tėvai – Jonas Matulionis su mergina Barbora Užubalytė. Iš rusų kalbos vertė S. Gasparavičienė. Alantos Rkb. archyvas.

 

Palaimintojo motinos Onos Matulionienės kapas

Vyskupo kankinio Teofiliaus Matulionio beatifikacijos paminėjimui – pinavijų kilimu išpuoštas palaimintojo mamos Onos Juočepytės-Matulionienės kapas Alantos kapeliuose. Autorė – dvaro galerijos muziejininkė Nijolė Šeikienė.

 

Ambasadorius V. A. Dambrava Alantoje  – gyvenimas, vertas Holivudo

Vaidotas Žukas

„Aš esu alantokas“, pasakė 95-kerių sulaukęs legendinis ambasadorius Vytautas Antanas Dambrava, kai 2015 m. vasarą Alantos dvaro galerijai dovanojo kelias retų knygų dėžes.

Galvoju, kad Lietuvai V. A. Dambrava turėtų būti tas pat, kas vokiečiams buvo Konradas Adenaueris, italams De Gasperis arba prancūzams Robertas Schumanas. Visi šie žmonės buvo ryškios, įtakingos, valingos ir labai humaniškos asmenybės, padariusios didelę įtaką pokario pasauliui, krikščioniškai Europai.

 Ambasadorius V. Dambrava su žmona Unda 2015 m. Vilniuje

2015 rugsėjo 16 d. Alantos meno galerijoje ir susitikime Alantos gimnazijoje su moksleiviais, rajono vadovais ir vietine bendruomene V. A. Dambrava prisiminė septynerius vaikystės metus, praleistus šiame prieškario miestelyje, indėnų štabus, iškastus dvaro parko teritorijoje kartu su paskutinio dvaro savininko ministro Balio Sližio vaikais. Paklaustas apie tuometinius lietuvių ir žydų santykius, ambasadorius kartojo, kad Dambravų šeimoje žydai buvo visada gerbiami – motina vaikams nuo penktadienio vakaro nebeleisdavo triukšmauti, nes prasideda šabas – žydų šventės.

Ambasadoriaus tėvas Silvestras Dambrava pradžioje buvo vargonininkas, mokėsi pas Juozą Naujalį, vėliau tapo Alantos policijos viršininku, gaisrininkų vadovu. Ambasadorius susitikime pasakojo, kad tėvelis buvo mėgstamas vietinių lietuvių ir žydų, žmonės surinko parašus, keldami jo kandidatūrą į Utenos apskrities burmistrus (merus). Tąsyk paprieštaravo Kauno valdžia. Net ir uždaręs banditėlį į areštinę, policijos viršininkas S. Dambrava prašė savo žmonos užtepti anam duonos – „gaila žmogaus“.

Alantos svečias V. A. Dambrava prisiminė, kad vaikystėje patarnavo mišioms, kurias atnašavo Alantos bažnyčioje kitas alantiškis – arkivyskupas Teofilius Matulionis, 1933 m. kartu su dešimčia kitų Lietuvos kunigų, grįžusių iš Sovietų Rusijos kalėjimų, kai buvo iškeisti į Lietuvos bolševikų veikėjus.

Per pirmąją sovietų okupaciją 1941 m. birželio viduryje šešis Dambravų šeimos narius – abu tėvus, tris brolius ir seserį NKVD suėmė trėmimui į Sibirą. Studentauti pradėjęs Vytautas į tremtinių sąrašus nepateko ir liko vienas Vilniuje. Susitikime Alantos gimnazijoje ambadorius jaudindamasis pasakojo apie tąsyk, atrodo, beviltišką savo tėvelių ir brolių paiešką užkaltuose gyvuliniuose vagonuose Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje. Ir vis dėlto pavyko! Jį patį broliukai pamatė pro vagono plyšį. Į Sibiro šalčius vežama motina netgi privertė jį, liekantį studentą, paimti per plyšį paduotą žieminį paltą – tokia ji, motinos meilė! Tėtis S. Dambrava, atskirtas nuo šeimos, mirė iš bado Kraslago lagerio teritorijoje… O mamytė, trys broliai ir sesutė grįžo į Lietuvą po 17 metų tremties Altajaus krašte.

Karo metais ambasadorius V. A. Dambrava baigė VU Teisės fakultetą, mokėsi muzikos, vaidybos meno. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, buvo aktyvus lietuvių tremtinių veikėjas. Įstojo į Insbruko universitetą, 1946 m. tapo teisės mokslų daktaras, studijavo Zalcburgo muzikos akademijoje „Mozarteume“.

Išvykęs į JAV, tapo tarptautinės laisvųjų žurnalistų federacijos pirmininkas (1952). Buvo priimtas į JAV Valstybės departamento tarnybą, „Amerikos balse“ vedė radijo laidą „Antano Aukštaičio pastabos“. Trisdešimt penkerius metus dirbo JAV informacijos agentūroje (USIA), vėliau Miunchene buvo „Amerikos balso“ specialiosios naujienų tarnybos Europoje viršininkas (1955–1960), dar vėliau programų Lotynų Amerikai direktorius, JAV Jungtinio viešųjų reikalų departamento Vietname radijo programų vedėjas, dėstė Saigono universitete. Apie šį periodą ambasadorius V. A. Dambrava Alantoje juokaudamas pasakojo, kaip tiesė draugystės tiltus tarp jaunų vietnamiečių ir kareivių amerikiečių – gavo lėktuvą ir nuskrido su savo vietnamiukais studentais į JAV karinę bazę saloje – visi draugiškai maudėsi, sportavo, vaišinosi.

JAV Senatui pritariant, V. A. Dambrava 1969 m. Amerikos prezidento paskirtas į nuolatinę diplomatinę tarnybą, tapo JAV ambasadų Pietų Amerikoje viešųjų ryšių direktoriumi, generaliniu konsulu. Niekad nenutraukdamas žurnalistinės veiklos ir būdamas diplomatas Venesueloje visą dešimtmetį buvo tarptautinės politikos apžvalgininkas dienraštyje „El Universal“ (iki 1992).

Tuo metu dirbti JAV ambasadose Argentinoje, Meksikoje, Venesueloje buvo nuolatinė rizika. Kai ambasadorius V. A. Dambrava buvo perkeltas į Salvadorą, teko užmūryti atstovybės langus iš gatvės pusės, nes komunistuojantys sukilėliai nuolat apšaudė. Didesnė pusė Amerikos ambasadų šiame regione buvo apšaudomos arba subombarduotos, keli ambasadoriai pagrobti, keli nužudyti. Ambasadorius V. A. Dambrava ne tik visa tai ištvėrė, bet ir toliau tiesė draugystės tiltus.

Apie šį periodą meksikietis filosofas prof. del Valle rašė: „Buvau nustebintas šio Amerikos lietuvio diplomato, įsiveržusio kaip staigus vėjo gūsis ir parodžiusio aiškų norą keisti nusistovėjusius stereotipus. Tarsi būtų plūstelėjusi šviežio oro banga, atnaujinusi ir atgaivinusi sustingusią diplomatijos sąvoką. Supratau, kad Vytautas Dambrava yra konsulas „Duende“. Pasak Garcijos Lorcos, „Duende“ – tai ne vien gabumai, tai kerintis stilius, tai kraujas. Dambrava žino tūkstančius būdų kaip įsigyti draugų ir natūraliai vykdyti užsibrėžtą misiją. Degtinė, pianinas, daina – viskas jam gali tarnauti ardant kliūtis ir užmezgant santykius tarp „aš ir tu“. Natūraliai draugiškas ir tikrai dosnus. Kaip graikas Zorba jis gali improvizuoti bet kada ir kaip panorės. Manau, kad Valstybės departamentas, t. y. Jungtinių Valstijų Informacijos agentūra dar tik pradeda suvokti nepaprastas šio fantastiško „Duendės“ savybes ir galimybes“ („El Tiempo“).

Lietuvai atkovojus laisvę V. A. Dambrava buvo paskirtas LR nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Venesuelai, Kolumbijai, Argentinai, Brazilijai, Urugvajui. Buvo specialiųjų misijų ambasadorius Lotynų Amerikai ir Karibų jūros regionui. Galiausiai paskirtas Lietuvos ambasadoriumi Ispanijai (1999–2004), taip pat Marokui ir Andorai.

Susitikime Alantos gimnazijoje ambasadorius pasakojo apie asmenines pastangas, kurių teko imtis, siekiant palenkti Ispanijos generolus Lietuvos naudai, kad Ispanijos karalystė taptų Lietuvos advokatė, siekiant mums įstoti į NATO. Po ilgų diplomatinių peripetijų ir suorganizuotų aukšto lygio kariškių vizitų į Lietuvą Ispanijos balsas buvo gautas.

Dar 1999 m. vasarą kartu su ambasadoriumi dalyvavome ir pranešimus skaitėme „Į laisvę” fondo surengtoje studijų savaitėje Anykščiuose. Ambasadoriaus V. A. Dambravos tema buvo „Nesibaigianti rezistencija: 25-ri metai be Juozo Brazaičio“. Savo žodį jis pradėjo nuo gilios nuoskaudos, kad Lietuvoje iki šiol taip mažai žinoma apie J. Brazaitį – mokytoją, mokslininką, rezistentą, politiką, valstybininką, Lietuvos laikinosios vyriausybės ministrą pirmininką, vyriausybės, kuri, ambasadoriaus žodžiais, buvo „pati švariausia, įžvalgiausia ir drąsiausia“. V. A. Dambrava anuosyk kartojo J. Brazaičio šūkį: „Grąžinkime moralę į politiką!“ ir pagrindinį jo gyvenimo priesaką: „Nenusivilti!“ Apybraižos pradžioje minėtoje knygų dovanoje Alantos dvaro galerijai kaip tik galima rasti visus J. Brazaičio raštus – tik imkit ir skaitykit!

 Ambasadorius V. Dambrava Alantos dvaro galerijoje 2015 m. ruduo

Šį rašinį noriu pabaigti vėl asmeniniu prisiminimu.  Jaučiau didelę simpatiją ambasadoriui dėl jo tvirtos neprisitaikiusios krikščioniškos pozicijos diplomatinėje tarnyboje, žiniasklaidoje, bendraujant su pasaulio galingaisiais ir paprastaisiais, dėl jo atkaklumo, nepakantos neteisybei ir ypač dėl žmogiško atidumo.

Buvo 2001-ųjų Velykos, tuomet buvau LRT gen. direktorius. Po Prisikėlimo mišių Alantoje kartu su visa šeima automobiliu važiavome į mūsų sodybos pusę. Suskambo telefonas, iš Madrido kalbėjo Lietuvos ambasadrius Ispanijos karalystėje, sveikino su Kristaus prisikėlimo šventėmis. Sakau jam: „Ambasadoriau, esame jūsų vaikystės Alantoje, teka saulė, po velykinių pamaldų leidžiamės nuo apsnigtų Alantos kalnų, čia labai gražu…“ ir girdžiu, kaip kitoje telefono pusėje balsas pradeda virpėti iš jaudulio.

Du Vytauto Dambravos portretai, galerijos autoriaus piešti iš natūros porą mėnesių prieš ambasadoriaus mirtį 2016 metais (Alantos dvaro galerijos ekspozicija).

 

Alantos tremtiniai. 1941-ųjų birželis

Gintautas Šeikis

Birželio 14 d. sukako 75 metai, kai prasidėjo pirmasis masinis Lietuvos gyventojų trėmimas į atšiaurias Sovietų Sąjungos vietas. Tam pradėta nuosekliai ruoštis jau 1940 m. birželio mėnesį sovietams okupavus Lietuvą.

Karininkas Jonas Guobys (Gilužių k. ) žuvo lageryje / policininkas Domas Černiauskas (Karalinavos k.) žuvo lageryje.

Deportaciją vykdė LSSR ir iš Sovietų Sąjungos atvykę represinių struktūrų pareigūnai, kuriems padėjo Lietuvoje dislokuotos Raudonosios armijos kariai ir aktyviai talkino komunistų partijos ir komjaunimo aktyvistai, vykdomuosiuose valsčių komitetuose įsitaisę kolaborantai. Trėmimų organizatoriai būtent iš pastarųjų gavo pažymas apie valsčiuose gyvenančių asmenų „socialinę kilmę ir turimą turtą“, dalyvavimą Nepriklausomybės kovose ar priklausymą tautinėms organizacijoms. Trėmimo operacijai vadovauti vietose iš NKGB ir NKVD darbuotojų buvo sudaryti apskričių operatyviniai štabai, vadinamosios trojkos.

Trėmimai prasidėjo 1941 m. birželio 14 d., šeštadienį, apie antrą–trečią valandą ryto. Telkimo punktuose šeimos buvo išskiriamos, tremtiniai skirstomi į dvi grupes: „A“ grupės („šeimos galvos“) asmenys buvo konvojuojami kaip suimtieji ir vežami į karo belaisvių stovyklas; „B“ grupės („šeimos nariai“) žmonės buvo vežami į specialias tremties vietas. Birželio 15–19 d iš ešelonų formavimo vietos – Naujosios Vilnios geležinkelio stoties – išvyko 4 ešelonai su suimtaisiais ir 11 ešelonų – su tremtiniais (iš viso 577 vagonai). Daugiausia suimtųjų buvo nusiųsta į NKVD pataisos darbų lagerį Krasnojarsko krašte – Kraslagą, tremiamieji – į Altajaus kraštą, iš kur 1942 m. vėl buvo išsiųsti (daugiausia moterys su mažamečiais vaikais ir nedarbingi vyrai) į Jakutijos šiaurę, Lenos upės deltos salas, kur pateko į siaubingas gamtines sąlygas.

Birželio mėnesį iš Lietuvos buvo deportuota beveik 17,5 tūkst. žmonių (4663 suimtieji ir 12832 tremtiniai), iš jų 55 proc. kalinių ir 18 proc. tremtinių mirė. Tremtis tapo didžiule lietuvių tautos tragedija ir netektimi, todėl pavadinta Juoduoju birželiu.

Buvęs Alantos viršaitis Juozas Kavaliauskas (mirė tremtyje) / Alantos pradžios mokyklos vedėjas Jonas Puodžius (mirė tremtyje)

1941 m. birželio mėn. tremties tragediją ir baisumus išgyveno ir Alantos krašto gyventojai. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, 1941 m. birželio mėn. iš Alantos valsčiaus suimti ir išvežti 42 žmonės, tarp jų: Alantos valsčiaus viršaitis, ūkininkas Juozas Kavaliauskas su žmona Stase, sūnumi Stasiu ir dukterimis Genovaite ir Janina (Vastapų k.); Alantos pradžios mokyklos vedėjas Jonas Puodžius su žmona, tos pačios mokyklos mokytoja Katre Puodžiuviene bei dviem jų mažamečiais (trejų ir šešerių metų) vaikais Jonu Ryčiu ir Valensu; buvęs Alantos policijos nuovados viršininkas Silvestras Dambrava su žmona ir keturiais vaikais: Vitalija, Kęstučiu, Gediminu ir Stasiu; Laičių dvaro savininkai Vladislovas ir Elena Koziol-Poklevskij; Laurynas, Kazys ir Uršulė Maželiai (Tijūniškio k.); Stasys Telksnys (Antakščių k.); Bronius ir Marė Jankauskai (Janonių k.); Kazimieras Ažubalis su žmona Apolonija, motina Marijona ir vienų bei dvejų metų mažamečiais sūnumis Jonuku ir Petriuku (Pavirinčių k.); Stepanas Potišekas (Kazimieravos k.); Adomas Bernotas (Klabinių k.); Elena Šlepikaitė (Tijūniškio k.); Kazys ir Juzefas Jacunskai (Šemetiškių k.); Jonas Bronislovas Nemčikas (Pabarų k.); Antanas Gudėnas (Jaurų k.); Martynas Salminas (Naujasodžių k.).

1941 m. birželio 14 d. įvykiai tragiška gaida palietė ir iš Alantos krašto kilusius karininkus, mokytojus, policininkus, tarp jų: Stepą Dedonį (Padvarnių k.), Lietuvos kariuomenės Ryšių bataliono leitenantą, suimtą ir išvežtą į Norilską, 1942 m. SSRS NKVD Ypatingojo pasitarimo nuteistą ir tais pačiais metais lageryje žuvusį; Joną Guobį (Gilužių k.), Lietuvos kariuomenės Geležinkelių kuopos leitenantą, būrio vadą, suimtą ir išvežtą į Norilską (Krasnojarsko kraštas), vėliau į Taišėto lagerį (Irkutsko sritis), 1942 m. SSRS NKVD Ypatingojo pasitarimo nuteistą kalėti 8 metus, 1944 m. žuvusį lageryje; Domą Černiauską (Karaliavos k.), karininką, Šiaulių m. policijos nuovados, vėliau Palangos rajono policijos viršininką, suimtą ir išvežtą į Rešotus (Nižnij Ingašo rajonas, Krasnojarsko kraštas) ir ten 1942 m. žuvusį; Antaną Kryžanauską (Kaniukų k.), karininką, Skudutiškio pradžios mokyklos mokytoją, suimtą ir taip pat išvežtą į Rešotus (žmona Ona, tėvas Petras ir motina Agota ištremti į Južakovą, Troickojės rajone, Altajaus krašte), 1943 m. SSRS NKVD Ypatingojo pasitarimo nuteistą 10 metų lagerio, grįžusį į Lietuvą 1959  m.

Karininkas Stepas Dedonis (Padvarnių k.) žuvo lageryje / karininkas, mokytojas Antanas Kryžanauskas (Kaniukų k.) grįžo 1959 m.

Daugelis ištremtųjų neištvėrė bado, šalčio ir kitų negandų – žuvo arba mirė ir į gimtąjį Alantos kraštą nebegrįžo. Baisiausia, kad tarp sovietinės valdžios priešų buvo ir daugybė vaikų – beveik pusei to birželio tremtinių nebuvo ir šešiolikos. Lietuvos okupantai nesigailėjo net ir kūdikių – gyvuliniuose vagonuose atsidūrė 556 vaikai iki vienų metų amžiaus. Kas trečias iš jų netrukus mirė nuo šalčio, bado ir ligų. Taip nutiko ir su tremiamais Kazimiero ir Marijonos Ažubalių iš Pavirinčių kaimo mažamečiais vienų ir dvejų metų vaikais, kurie mirė pakeliui į tremties vietą. Klaiku net pagalvoti, ką turėjo išgyventi vaikai Sibiro pragare. Apie tai galime sužinoti iš nedaugelio tų, kurie dar visiškai maži buvo prievarta išplėšti iš gimtųjų vietų, bet tremtyje išgyveno, sugrįžo ir šiandien yra su mumis. Tarp jų – Jono Puodžiaus, Silvestro Dambravos ir Juozo Kavaliausko vaikai. Jų sukrečiantys prisiminimai negali palikti abejingų… Jonas Rytis Puodžius prisimena, kaip 1941 m. birželio 14 d. sovietiniai okupantai areštavo tėvą – Alantos pradžios mokyklos vedėją Joną Puodžių ir, atskyrę nuo šeimos, ištrėmė į Rešotų lagerį, esantį Krasnojarsko krašte. Viena pagrindinių trėmimo priežasčių buvo ta, kad 1940 m. vasarą Jonas Puodžius ir tos paties mokyklos mokytoja Katrė Puodžiuvienė dalyvavo mokytojų kongrese Kaune, kuriame, kaip ir daugelis kitų, giedodami nepriklausomos Lietuvos himną, atvirai pareiškė nepritarimą stalininei santvarkai.

Jonas Rytis Puodžius

Nepakeldamas baisių tremties gyvenimo sąlygų Jonas Puodžius po keturių mėnesių mirė. Motiną su šešiamečiu Jonu Ryčiu ir trimečiu Valensu ištrėmė į Barnaulo rajoną (Altajaus kraštas), o 1942 m. nutrėmė į Trofimovkos gyvenvietę (Lenos upės žiotyse), esančią Jakutiją. Ten 1947 m. Jonas Rytis baigė pradinės mokyklos ketvirtą klasę. Tais metais šeimą perkėlė į Jakutską. Iš čia broliai Jonas Rytis ir Valensas bandė iš tremties pabėgti, bet Maskvoje buvo sulaikyti ir išsiųsti į Maskvos beglobių namus. Visgi 1948 m. jiems pavyko sugrįžti į Lietuvą. Po kurio laiko, 1956 m., grįžo ir jų mama. Sulaukusi garbaus amžiaus, amžinam poilsiui atgulė tėvų žemėje.

Tremties baisumus vaikystėje patyrė ir buvusio Alantos policijos nuovados viršininko Silvestro Dambravos nepilnamečiai vaikai. Apie 1941 m. juodąją naktį, kai iš jų namų Utenoje buvo išvežti, vienas sūnų – Kęstutis Dambrava – prisimena: „Kaip ir daugelis baisių piktadarysčių, taip ir ši buvo atlikta naktį, kai žmonės ramiai miega. Kurtinantis beldimas į duris, įsiveržę ginkluoti kitataučiai, ir akimirksniu šeimos gyvenimas pavirsta nežinomybe ir kančia. Net ir suaugusieji nesuprato, kas darosi, o ką bekalbėti apie vaikus. Po valandos iš mūsų namų į geležinkelio stotį išvežti: mūsų Tėtė, Mama ir keturi mažamečiai vaikai bei tame pačiame name gyvenęs generolo Raštikio tėvas, kuris buvo 76 metų amžiaus ir neturėjo vienos kojos.“

Apolonija Dambravienė / Kęstutis Dambrava su dukra 2015 m. Vilniuje

K. Dambrava prisimena siaubingą ir jokiais žodžiais nenusakomą atmosferą Utenos geležinkelio stotyje: „Visur ašaros, vaitojimai, skausmas, nežinomybė, neviltis.“ Švenčionėliuose, kuriuose baigėsi siaurukas geležinkelis, tremtinius persodino į plačiojo geležinkelio vagonus, daugumą vyrų, tarp jų ir tėvą, atskyrė nuo žmonos bei vaikų ir įsodino į kitą ešeloną. Atsitiktinumas lėmė, kad vyriausias S. Dambravos sūnus, būsimas žymus diplomatas Vytautas, kuris tuo metu mokėsi Vilniaus universitete, nebuvo įtrauktas į tremiamųjų sąrašą ir liko Lietuvoje. Vytautas Dambrava, nubėgęs į Naujosios Vilnios geležinkelio stotį, dar spėjo pamatyti gyvuliniuose vagonuose vežamus tėvą, motiną, brolius ir seserį. Daugiau tėvo Dambravos, nei gyvo, nei mirusio, vaikai nebematė – tėvas pateko į Kraslago lagerius ir 1942 m. sausio 9 d. mirė badu. Motina su keturiais vaikais buvo ištremti į Altajaus kraštą, apgyvendinti Troicko rajono miškų barake. Neištvėrusi su keturiais vaikais pabėgo ir grįžo į Uteną. Skundikai pasistengė, kad 1948 m. per Tris Karalius jie vėl būtų suimti ir visi, išskyrus jauniausią brolį, nuteisti trejiems metams nelaisvės ir grąžinti į tremties vietą Altajaus krašte.

Tremties baisumus išgyvenusi buvusio Alantos viršaičio Juozo Kavaliausko dukra Genovaitė Kavaliauskaitė-Simonavičienė prisimena tremties metus Lenos upės žiotyse Trofimovkoje. „Įsikinkiusios į arklines roges, kelios moterys kruvinai nutrintais pečiais tempdavo rąstus į barakus, slydo skudurais ir virvėm apmuturiuotos kojos, šalo rankos, kojos, veidas. Net medis šaldė kaip geležis. Tremtiniai vogdavo palapines, iš jų siūdavo apavą, kurį vadino „tilbakilais“, „bakilais“. Tamsa, po kelias ar keliolika dienų siaučiančios pūgos, 40–50 laipsnių šaltis dažnam nepalikdavo vilties išgyventi. Nuo vieno barako iki kito ištiesdavo virves, nes kitaip nerasdavo savo buveinės. Siaučianti sniego masė, virš galvos klaiki pilkuma, nesimato jau už vieno metro. Visi be išimties sirgo skorbutu, trūkinėjo kraujagyslės, visame kūne atsiverdavo žaizdos. Ligoniai viduriuodavo ir greitai mirdavo.“ Sunkiai susirgusi Genutė negalėjo eiti į darbą, tai reiškė, kad negaus nusipirkti duonos sau ir motinai. Išsaugoti gyvybę padėjo tame pačiame barake gyvenusi Alantos mokytoja Katrė Puodžiuvienė, kuri paskolino 200 rublių maistui nusipirkti. Vėliau, išreikšdamos savo padėką, žvejų artelėje dirbusios Kavaliauskaitės paslėpusios parnešdavo Puodžiuvienės vaikams po riebią žuvį. Ją valgydavo termiškai neapdorotą, vadino „straganina“, ją valgydami nesusirgdavo skorbutu.

Genovaitė Kavaliauskaitė-Simonavičienė (šiuo metu gyvena Anykščiuose)

Anksti subrendę, užgrūdinti nepakeliamai sunkaus gyvenimo ir baisių netekčių, Alantos krašto tremtinių vaikai Jonas Rytis ir Valensas Puodžiai, Kęstutis Dambrava, Vitalija Dambravaitė-Sluckienė, Genovaitė Kavaliauskaitė-Simonavičienė, kaip ir jų tėvai, nepalūžo ir šiandien skleidžia tvirtybės, vilties ir meilės gimtajai žemei šviesą.

1941 m. birželio trėmimai nupjovė tvirto medžio viršūnę. Į Krasnojarsko lagerius, Laptevų jūros pakrantes ir kitas tremties vietas buvo išvežti tie, kurie gynė nepriklausomą Lietuvą ir niekada nebūtų susitaikę su jos praradimu. Štai kodėl tremtyje ir lageriuose pirmiausia atsidūrė inteligentai (ypač mokytojai), karininkai, policininkai, Nepriklausomybės kovų savanoriai, geriausi ūkininkai ir jų artimieji, mąstanti ir atsakinga pilietinės visuomenės dalis. Šios represijos buvo nukreiptos ne į pavienių žmonių, o į šeimų naikinimą. Sunaikinus ištisas šeimas, turėjo išnykti ir dešimtmečiais kaupta jų patirtis, visuomeninė ir kultūrinė įtaka, visa istorinė atmintis.

Minėdami tragiškus 1941-ųjų birželio įvykius, privalome prisiminti šį skausmingą šalies istorijos puslapį, nes tai mūsų praeitis, visos tautos skausmas. Nė vienas pasakojimas neatspindės tų kančių, kurias teko patirti tremtiniams. Nė vienas pasakojimas neperteiks tikėjimo, vilties galios, kurios nepajėgė užgesinti nei šaltis, nei badas, nei poliarinė naktis.

Dokumentas, liudijantis Alantos istorijos pradžią

In nomine Domini amen. Ad perpetuam rei memoriam. Cum humana opera in se sunt labilia et a memoria hominum, que labilis est et caduca, facilime evanescant, neccesse est, ut literarum apicibus et testimonio fidelium perhennentur. Proinde nos Sigismundus Dei gracia magnus dux Lithwanie, Russie ect. ad cunctorum perhennem memoriam tam presencium quam futurorum deducimus quibus expedit presencium per tenorem. Quomodo in nostra costitutus precencia magnificus Ostik castellanus Wylnensis noster fidelis dilectus sanus corpore et bene compos sue racionis animoque nichilominus deliberato, non compulsus nec coactus dedit, donavit et in verum seu legittimum dotalicium resignavit domine Anne conthorali sue legitime curias cum villis videlicet Owantha in fluvio Wyrintha et Dewklibischky in fluvio Duxsta sitas, cum omni jure, libertate, domino, cencibus, fructibus et proventibus necnon omnibus et singulis pertinenciis suis sicud per serenissimum principem dominum Alexandrum alias Witowdum germanum nostrum carissimum curiam Owantha ipsi Ostik data, Dewklebischsky vero per ipsum Ostik tenta, ab antiquo sunt habiba et possesssa, rogatus precum per instanciam nos multiformem, quatenus dictam dotalicii donacionem nostris literis graciose confirmare dignaremur. Nos igitur ad preces ipsius inclinati contulimus, asscripsimus ac ratificamus necnon tenore presencium nostrarum literarum conferimus, asscribimus et ratificamus prefate domine Anne curias duas cum villis in virtute veri dotalicii cum omnibuss suis spectanciis et utilitatibus, que nunc sunt et in futurum per humanam industriam fieri possunt prout in suis limitibus singulis longe, late et circumferencialiter ab antiquo sunt distince et limitate. Nichil pro nobis aut nostris successoribus iuris aut domum in eisdem reservantes, serviciis nostris et nostrorum successorum dumtaxat semper salvis, pacifice ac quiete perpetuis temporibus possidendas, habendas, tenendas, commutandas, alienandas, donandas, filiabus suis aut cui sibi libuerit dandas et in usus suos beneplacitos prout sibi melius, comodosius et conculsius expedire videbitur convertendas. Ad quorum meliorem evidenciam presentes nostras literas nostro sigillo maiori fecimus communiri. Datum et actu min Troky feria quinta infra octavas sancti Johannis Baptiste anno domini millesimo quadrigentesimo tricesimo sexto. Presentibus strennuis et nobilibus Chodkone Jurgcowicz, Petrashio Montigerdowitcz tere Lithwanie suppremo marschalco et nobili Nikolao de Blaszcowitcz nostro secretario aliisque quampluribus testibus fidedignis.

Vardan Dievo, „Amen“. Įvykiui amžinai atminti. Kadangi žmogaus darbai netvarūs patys savaime ir žmonių atmintyje, kaip ir greitai praeinantis nuomario priepuolis, ir taip pat lengvai pamirštami, būtina patikimai įtvirtinti [juos] dokumentuose ir testamente. Dėl to mes, Žygimantas, iš Dievo malonės Didysis Lietuvos, Rusios ir t. t. kunigaikštis, įtvirtindami visų čia esančių ir būsimų [kartų] atmintyje, mes aprašome iš eilės čia esantiems paaiškinti. Kaip mūsų akivaizdoje bajoras Astikas, Vilniaus kaštelionas, ištikimas mūsų pavaldinys, sveikas kūnu ir būdamas aiškaus proto, ir deramai apgalvojęs, nekurstomas ir neverčiamas, atidavė, dovanojo ir iš tikrųjų teisėtai perrašė kaip dovį kunigaikštytei Onai, savo sutuoktinei, teisėtai kiemus(dvarus) su kaimais, o būtent Alantą prie Virintos upės ir Deuklebiškes prie Dūkštos upės esančius, su visa teise, laisve, valdymu, cenzais, vaismedžiais bei visais derliais ir vienvaldžiam naudojimui prakilnusis kunigaikštis Aleksandras, tai yra Vytautas mūsų maloningiausiasis, valdyti Alantą tam pačiam Astikui buvo davęs, kaip Deuklebiškes iš tiesų jis buvo perdavęs Astikui, nuo senų laikų yra jo valdomi, atkakliai daugel kartų melsdamas į mus kreipėsi, kad mes suteiktume malonę įtvirtindami mūsų dokumentu žodžiu suteiktą dovį. Ir mes maloningai jo meldimus išklausėme, surašėme ir priėmėme sprendimą, mes sugretiname iš eilės savo turimus dokumentus, mes parašėme atsakymą ir priėmėme sprendimą kunigaikštytei Onai teisėtai du kiemus su kaimais kaip tikrą kraitį su visais jų statiniais ir nauda, kuri žmonių dabar ir ateityje dėl žmonių veiklos bus, kad valdytų per visą ilgį, plotį ir apylinkes, pagal nuo senų laikų nustatytas ribas ir ežias. Niekas iš mūsų ar mūsų paveldėtojų teisės arba namo iš jų paveldėtojų, mūsų pavaldinių ir mūsų paveldėtojų, kol jie, būdami sveiki, taikoje ir ramybėje, amžinajam valdymui, naudojimui, išlaikymui, mainams, pardavimui, dovanojimui savo vaikams ar kam nors savo valia atiduoti arba naudotis saviesiems geradariams savo labui, naudai ir pelnui perduoti, grąžinti negali. Geresniam įrodymui šie mūsų potvarkiai mūsų aukščiausiuoju antspaudu sutvirtinti, mes darome. Datuota Trakuose, 1436 metų šv. Jono Krikštytojo oktavos ketvirtadienį (birželio 28 d.), dalyvaujant kilniems Chodkai Jurjevičiui, aukščiausiajam Lietuvos žemių dvaro maršalkai Petrui Mangirdaičiui ir bajorui Mikalojui Bilaškovičiui, kunigaikščio sekretoriui, bei daugeliui kitų pasitikėjimo vertų liudytojų.“ (Iš lotynų kalbos vertė Ringailė Svirskaitė).

Gintautas Šeikis

Daugelyje leidinių ir straipsnių nurodoma, kad Alantos vietovė pirmą kartą paminėta 1436 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis Alantą padovanojo Kristinui Astikui1 už nuopelnus kovojant su Švitrigaila.
Iš tikrųjų, 1436 m. birželio 28 d. pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas Alantos (Owantha) vardas, tačiau tai susiję visiškai su kitu istorijos faktu – su Žygimanto Kęstutaičio dokumentu, kuriuo jis patvirtino Vilniaus kašteliono Kristino Astiko dovio užrašymą žmonai Onai. Astikai tuo laikotarpiu jau valdė didelius žemės plotus kaimyninėse Pienionių (Kavarsko) ir Užpalių apylinkėse. Minėtą dokumentą XIX a. pirmojoje pusėje žymus to laikotarpio Lietuvos teisės istorikas Ignas Danilevičius (Ignacy Danilowicz; 1787–1848) išsamiai aprašė Lietuvos viduramžių istorinių dokumentų rinkinyje: „Žygimantas, Lietuvos, Rusios ir kt. didysis kunigaikštis, tenkindamas Vilniaus kašteliono Astiko asmeninį prašymą (fidelis noster), patvirtina jo skirtinį dovį (dotalem donationem) ir atsisakymą pagal dovio teisę (dotalitium) žmonos Onos naudai kiemų (dvarų) (curias) su kaimais: Alantos (Owantha), esančios prie Virintos upės, bei Deuklebiškio prie Dūkštos upės su visomis teisėmis, laisvėmis, valdymu, činšais, pajamomis ir priklausiniais, su kokiais Astikui Alantą suteikė kunigaikštis Aleksandras, tai yra Vytautas, tikras Žygimanto brolis, o Deuklebiškis atitinkamai nuo senų laikų priklausė Astikui. Žygimantas savo raštu patvirtina minėtą dovio donaciją (in virtute veri dotalitii) su visais priklausiniais, dabartine ir būsimąja nauda, pagal senas ribas, nieko sau nei savo palikuonims iš ten neišimant, bet suteikdamas Onai galią minėtas valdas laikyti, keisti, perleisti, duoti dukroms arba kam panorės. Datuota Trakuose, 1436 metų šv. Jono Krikštytojo oktavos ketvirtadienį (birželio 28 d.), dalyvaujant kilniems Chodkai Jurjevičiui, aukščiausiajam Lietuvos žemių dvaro maršalkai Petrui Mangirdaičiui ir bajorui Mikalojui Bilaškovičiui, kunigaikščio sekretoriui, bei daugeliui kitų liudytojų.“ I. Danilevičius, kuris paprastai tiksliai nurodydavo aprašyto dokumento saugojimo vietą bei būklę, šiame mus dominančiame pergamente apsiribojo įrašu: „Lotyniškas originalas saugomas Vilniaus kapitulos aktuose.“ Atliekant Vilniaus kapitulos archyvo inventorizaciją, kuri vyko 1913–1929 m. rengiant Vilniaus katedros ir diecezijos diplomatinį kodeksą, šis dokumentas nebuvo aptiktas. Žymus lenkų istorikas Ježis Ochmanskis (Jerzy Ochmanski; 1933–1996), remdamasis I. Danilevičiaus nuoroda, Žygimanto Kęstutaičio sudarytą dokumentą pripažino dingusiu. Taigi, atrodė, kad vertingas liudijimas apie Radvilų domeno (valdų) pradžias yra negrįžtamai prarastas. Bet lenkų istorikas Rafalas Javorskis (Rafal Jaworski) labai pasistengė ir prieš keliolika metų ne tik surado dokumento originalą, paskelbė jo pilną tekstą, bet ir atskleidė jo laikino dingimo priežastis, kurios vertos atskiro pasakojimo. Paaiškėjo, kad dominantis dokumentas yra Lenkijos mokslų akademijos Kurniko bibliotekos pergamentų kolekcijoje. Išsiaiškinti, kaip pergamentas pateko į Kurniko bibliotekos rinkinius, tyrėjui padėjo dorsaliniai užrašai, kurie byloja, kad tas dokumentas XVI–XVIII a. buvo saugomas Nesvyžiaus rinkiniuose. Rafalis Javorskis mano, kad pergamentas į Kurniko biblioteką pateko greičiausiai 1821 m. kartu su archyvinių dokumentų, atsidūrusių iš Nesvyžiaus, kolekcijos, kai grafas Tytusas Dzialinskis (Tytus hr. Dzialynski;1796–1861) nupirko Nesvyžiaus archyvo dokumentų kolekciją iš buvusio Radvilų archyvaro ir bibliotekininko Kajetano Kvetkausko (Kajetan Kwiatkowski; 1796–1852), kuris, pasinaudojęs prasta savininkų kontrole, pasisavino nemažą dalį jo globai patikėtų archyvinių dokumentų. Daug jų, nupirktų kunigaikščio Adomo Čartoriskio (Adam Jerzy Czartoriski; 1770–1861), atsidūrė kunigaikščių Čartoriskių bibliotekos rinkiniuose ir Račinskių bibliotekoje Poznanėje, bet didžioji archyvo dalis pateko į Kurniko bibliotekos saugyklas. Tuo metu, kai I. Danilevičius dirbo prie savo diplomatinio kodekso, pergamentas kartu su kitais archyviniais dokumentais, nupirktais grafo T. Dzialinskio, jau buvo Kurniko bibliotekoje. Rafalas Javorskis mano, kad ten I. Danilevičius gavo galimybę prie jo prieiti, nes Vilniaus universiteto profesoriaus Joachimo Lelevelio (Joachimow Lelewelow; 1786–1861) dėka XIX a. trečiajame dešimtmetyje užmezgė kontaktą su grafu T. Dzialinskiu. Jie abu domėjosi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teisės paminklais. Labai tikėtina, kad pergamento „savininkas“, padaręs jį prieinamą leidėjui, iškėlė sąlygą, kad I. Danilevičius publikacijos atveju neatskleistų faktinės dokumento saugojimo vietos.
Grafas T. Dzialinskis turėjo priežasčių imtis atsargumo priemonių, nes tuo metu vyko teismo procesas, kurį jam iškėlė Radvilų palikuonys dėl kitų dokumentų pasisavinimo iš Nesvyžiaus archyvų. Tikriausiai todėl I. Danilevičius, norėdamas paskelbti apie savo atradimą, užuot pateikęs faktinę dokumento saugojimo vietą, nurodė klaidingą adresą – Vilniaus kapitulos archyvą. Vėliau, atskleidus dingimo faktą, nepaisant Radvilų giminės palikuonių pastangų, iš Nesvyžiaus pasisavinta medžiaga nebuvo atgauta ir toliau liko Kurniko bibliotekos saugyklose.
Istorikai neabejoja Žygimanto Kęstutaičio patvirtinto dokumento originalumu. Tai patvirtina tiek jo išorės, tiek ir vidaus analizė (rašymo medžiaga bei rašto braižas, atitinkantis epochos reikalavimus). Prie dokumento prikabintas antspaudas bei jo pritvirtinimo būdas, kaip ir dokumento formuliaras ir turinys, nekelia jokių abejonių dėl jo autentiškumo. Ant dokumento spalvotomis virvelėmis prikabintas į bespalvį vašką įspaustas 95 mm skersmens dokumento davėjo karališkas antspaudas. Yra žinomi du Žygimanto Kęstutaičio karališkojo antspaudo variantai. Pagal Marijano Gumovskio (Marian Gumowski; 1881–1974) tipologiją, ant Kurniko dokumento pakabintas antrosios atmainos antspaudas, naudotas didžiojo kunigaikščio kanceliarijoje 1434–1437 m. Kaip ir kitų išsaugotų egzempliorių, antspaudas įspaustas į bespalvį vašką ir puikiai išliko dėl jo apsaugojimo būdo. Antspaudas yra apie 40 mm pločio grubesnio vaško kiaute, kurio briaunos yra 20 mm storio ir apie 100 mm aukščio. Kiautas yra papildomai aptrauktas minkšta balta oda, kuri atlieka maišelio-voko funkcijas. Antspaude gana gerai išlikęs užrašas lotynų kalba gotiškais rašmenimis: s + magistatis + incliti + principis + dni + sigismundi +dei : gracia + magni + ducis + lithwane + russie + et. 3. Kristino Astiko žmonos Onos dovį sudarė du dvarai su kaimais: Deuklebiškis, kurį Astikas turėjo nuo seno (ab antiquo), bei Alanta, suteikta jam Vytauto privilegija. Pastarąjį faktą liudijantis dokumentas, be abejo, išplėstų chronologines Alantos ribas, tačiau šio istorinio šaltinio likimas ir konkreti Alantos paminėjimo jame data iki šiol nėra žinomi. Tiek Lietuvos, tiek Lenkijos istorikų nuomone, Kurniko bibliotekoje saugomas dokumentas yra seniausias dovio taikymo Lietuvoje, už valdovo namų ribos, liudijimas. Pats dovis galėjo būti užrašytas anksčiau, o 1436 m. – tik patvirtintas. Kurniko bibliotekoje saugomas dokumentas reikšmingas ir tuo, kad jis laikomas vienu pirmųjų ir (ar) vieninteliu didžiųjų kunigaikščių Kristinui Astikui sudarytu aktu, dokumentuojančiu Radvilų turtų pradžią. Manau, kad šis dokumentas kaip svarbus ne tik XV a. Lietuvos istorijos tyrinėtojams, bet ir Alantai, kitais metais švęsiančiai savo vardo pirmojo paminėjimo 580-ąsias metines („Voruta“, 2015 06 27).

Senieji Alantos dvaro parko medžiai. Stasio Paškevičiaus nuotraukos

Įteisintas Alantos herbas

Gintautas Šeikis

2016 05 25 prezidentė Dalia Grybauskaitė patvirtino Alantos miestelio herbą. Svarstant galimus Alantos herbo motyvus buvo aptarinėjami įvairūs variantai, kurie galėtų atspindėti vietovės istorinę praeitį, jos išskirtinumą. Buvo siūloma atskirų didikų Astikų, Radvilų, Pac-Pomarnackų giminių herbai, įvairių pastatų ir objektų pavaizdavimas – Alantos dvaras, turgaus aikštė, Valiulio akmuo ir jo ženklai, įvairūs etnografiniai elementai ir pan., tačiau jie neatitiko pagrindinių heraldikos reikalavimų arba nebuvo priimtini bendruomenei. Po ilgų svarstymų buvo nuspręsta herbe pavaizduoti išskirtinį miestelio akcentą – Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčią ir vietovės landšaftą. Todėl herbo simboliais parinkti bažnyčios architektūros detalė – gėlės žiedo pavidalo ornamento motyvas-rozetė (rožė), heraldinė figūra trikalnis, atspindinti itin kalvotą Alantos kraštovaizdį, taip pat daugybę stūksančių piliakalnių, bei tekantis vanduo, simbolizuojantis Alantos vardo kilmę nuo žodžio ,,alėti“, ,,tekėti“ ir vietovės didelį šaltiniuotumą. Visus piešinių eskizus, atitinkančius heraldinius reikalavimus, atliko dailininkas uteniškis Nerijus Treinys. Norisi tikėti, kad Alanta, pasitikdama artėjantį savo 580 metų jubiliejų, įprasminusi savo heraldiniais simboliais, nepamirš ir kitų savo kultūros paveldo paminklų ir ženklų, juos saugodama ir puoselėdama.

Kunigaikštis Pac-Pomarnackis

  

Pac-Pomarnackio dvaras  Alantoje buvo pastatytas 19 a. antroje pusėje. Šeimininkai čia atvykdavo vasaromis (kitu metu rezidavo Prancūzijoje, Nicoje). Svetainėje skelbiamos Alantos dvaro paveikslų, porceliano ir baldų kolekcijos nuotraukos – iš 20 a. pradžios (apie 1905 m.). Yra žinių, kad prieš pat Pirmąjį karą 1914 m. Pac-Pomarnackiai iš Alantos dvaro išsivežė 14 vežimų su kolekcija ir kitais rakandais. 1915 m. dvarą suniokojo čia apsistoję kaizerio kareiviai. Keli Alantos dvaro paveikslai šiuo metu yra Kauno M. K. Čiurlionio galerijoje, samurajaus šarvai – Kauno Karo muziejuje, pora baldų – stalas ir supamasis krėsliukas – dabartiniame Alantos dvare. Antro aukšto patalpose (Elvyros Satkūnaitės bibliotekoje) yra išlikęs nerestauruotas dvaro parketas.

  

Grzegorz Gayny
Pac-Pomarnackių giminė turėjo Gozdavos herbą ir nuo senų laikų buvo apsistojusi Ukmergės rajone. Pirmuoju giminės atstovu K. Niesieckis įvardija Lauryną Pac-Pomarnackį 1674 m. Tačiau Laurynas ne Alantos giminės linijos.
Paskutiniu Alantos dvaro savininku iki I pasaulinio karo buvo Tadeuszas Pac-Pomarnackis.

1853 m. Pac-Pomarnackiai pastatė Alantoje italų vasaros rezidencijos stiliaus rūmus su apžvalgos bokštu, tvartais, arklidėmis ir kitais ūkiniais pastatais. Rūmai stovėjo ant aukštų stačiakampės formos pamatų, buvo vieno aukšto, tik centrinė dalis dviaukštė, dengta trikampiu frontonu, dekoruotu trimis pseudogotikiniais bokšteliais. Rūmų fasadas glotniai tinkuotas su išradingai profiliuotais surišimų perėjimais į architektūrines detales vainikuojančius karnizus. Stogas aptakus, keturšlaitis, o vidurinio korpuso – dvišlaitis. Kairėje rūmų pusėje pastatytas keturių aukštų apžvalgos bokštas, užsibaigiantis plokščiu stogu su apžvalgos aikštele, apsupta ažūrine ketaus baliustrada. Bokšto kampai buvo nusklembti, jis buvo turtingai dekoruotas, tarytum koks piliastras, aukštus skyrė platūs karnizai su neogotikiniais raštuotais frizais. Savo išvaizda bokštas šiek tiek priminė vieną iš Rietavo Oginskių rūmų bokštų.

Alantos dvaras garsėjo savo turtingu interjeru. Išlikusiose fotografijose matome dekoratyvinio tinko lubas, ornamentuotą grindų parketą ir ištaigingus pietų baldus. Alantoje buvo gražus peizažinis parkas ir veja iš priekinės rūmų pusės. Galinė parko dalis suformuota geometriškai: ten buvo karpytos gyvatvorės, rutulio formos medžiai ir krūmai. Veja nuožulniai bangavo, sudarydama švelnų nuolydį ir atverdama puikius truputį kalvoto kraštovaizdžio vaizdus. Arčiau dvaro, ant vejos, buvo pastatyta daug vazų ir skulptūrų.

… Visuose kambariuose buvo parketo grindys, tačiau kiekviename kambaryje parketo piešinys vis kitoks. Kambario viduryje ir kiekvieno stačiakampio susikirtimuose buvo vertingos ąžuolo arba juodmedžio augalinių motyvų inkrustacijos. <…> Ant grindų buvo kilimai, sienos dekoruotos tapetais ar apmušalų audiniu, dažniausiai smulkaus rašto. Čia buvo pasiekta prabangos riba, kurią sau leisdavo tik labai pasipuikuoti linkę ponai. Švietė vertingi daugiašakiai šviestuvai iš dekoruotos bronzos, krištolo pakabučių ir puikaus stiklo. Prie jų stiliaus derėjo lempų gaubtai.

Namus apšildydavo aukštos krosnys, dažniausiai lygios, baltos spalvos. Viena iš jų buvo puošta figūrine scena.
Dvivėrės tamsios spalvos poliruotos durys buvo sukonstruotos iš kvadratinių ir stačiakampės formos filingų. Pokylių salė, kurioje kabėjo didžiulis krištolo sietynas, buvo pirmame aukšte <…>. …Ant sienų kabojo paveikslai. Sienos buvo apkabinėtos lėkštutėmis, nuotraukomis. Šeimos kambarys buvo su Pac-Pomarnackių paveikslais ir kitas – kambarys su dviem Tadeuszo Pac-Pomarnackio protėvių portretais. Tolimųjų Rytų kambarys-menė buvo įrengtas kaip kinų stiliaus arbatos kambarys su turtinga keramikos ir žibintų kolekcija. Buvo kambarys su Liudviko XV stiliaus sofų ir kėdžių komplektu ir paveikslų galerija, ir dar vienas Liudviko XIV stiliaus baldų komplektas, Bydermejerio stiliaus, eklektiški angliški ir prancūziški baldai.

     

Giminės palikuonė Alicja Pac-Pomarnacka iš Vroclavo (Lenkija). Viktorijos Kazlienės nuotrauka

—————————————————————————————————————————————

Senosios Alantos bažnyčios nuotrauka. Nuo 1534 m.i storiniuose šaltiniuose Alantos bažnyčia minima kaip mūrinė ir su nedidelėmis rekonstrukcijomis išstovėjo iki XX a pradžios. Dešinėje – naujoji Alantos bažnyčia 1915 m. Automobilyje vokiečių karininkai.

————————————————————————————————————————————-

Alantos kraštas ir jo žmonės nepriklausomybės kovose 1918–1920 metais

Gintautas Šeikis

,,Nerasi tu niekur/ niekad nerasi/ ką tau savanoriai/ parnešė basi…“ (Jonas Graičiūnas)

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba, pirmininkaujama Antano Smetonos, paskelbė atkurianti šalies nepriklausomybę. Vietos savivaldos įstaigas Alantoje kaip ir kituose Utenos apskrities valsčiuose pradėta kurti dar esant vokiečių administracijai, kuri visokiais būdais tam trukdė. Utenos apskrities komisaras Balys Sližys pranešime vidaus reikalų ministrui rašė, kad kelias dienas derėjosi su vokiečių pareigūnais, kol lapkričio 26 d. gavo jų sutikimą valsčiuose organizuoti susirinkimus. Iki lapkričio 30 d. visuose Utenos apskrities valsčiuose, tarp jų ir Alantoje, buvo surengti rinkimai, Alantos valsčiaus komitetas išrinktas iš penkių žmonių. Komiteto pirmininku tapo Rapolas Kazlas iš Kazlų kaimo, nariais: P. Jakučionis, J. Steiblys ir mokytojas S. Slapšys. 1918 m. gruodžio pradžioje iš Alantos pasitraukė paskutinis vokiečių kareivis. Besitraukianti vokiečių armija išvežė rekvizuotą turtą, nusiaubė Alantos dvaro pastatą, išvežta Alantos bažnyčios vargonų dalis, aplinkui siautėjo dezertyrų gaujos. Alantos pradinėje mokykloje vokiečių okupacijos laikais buvo įkurta užkrečiamųjų ligų ligoninė, vėliau jos patalpos paverstos sandėliu, nebuvo aiškių valsčiaus administracijos ribų.

Pasitraukus vokiečių kariuomenei greitai paaiškėjo, kad Rusija ir Lenkija nebuvo geranoriškai nusiteikusios atsikuriančios Lietuvos atžvilgiu ir brandino planus ją pavergti. Bolševikų kariuomenė iki 1919 m. sausio pabaigos užėmė du trečdalius Lietuvos teritorijos. Gruodžio pabaigoje Alantą užėmė Raudonosios armijos Pskovo (Lietuvių) divizijos 7-asis pulkas.1919 m. sausio 14 d. Alantoje buvo sudarytas revoliucinis komitetas iš kairuoliškai nusiteikusių aktyvistų. Revoliucinio komiteto pirmininku išrinktas Antanas Siminkevičius. Revoliucinis komitetas turėjo savo miliciją, jo būstinė buvo įsikūrusi daktaro J. Gaidžio-Gaidamavičiaus name. Laikotarpis nuo 1918 m. pabaigos iki 1920 m. pradžios buvo sunkus jaunai besikuriančiai valstybei, tačiau Lietuvos kariuomenė sugebėjo sparčiai persiorganizuoti ir, atrėmusi keletą bolševikų puolimų, pamažu perėmė iniciatyvą ir 1919 m. pavasarį pradėjo stambesnius puolamuosius veiksmus.

Alantos išvadavimas iš bolševikų buvo gerai suplanuotos karinės Kurklių operacijos dalis. Jį atliko Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1-asis pėstininkų pulkas, vadovaujamas karininko Kazio Ladygos. Pagrindinis puolimo tikslas – užimti Kurklius, Anykščius ir teritoriją tarp Šventosios ir Virintos upių. Gegužės 19 d. pulko vadas K. Ladyga, norėdamas apsaugoti rinktinės kairįjį sparną nuo netikėtų bolševikų kontrpuolimų, nutarė pulti Anykščius, o karininko V. Šaudzio vadovaujama kuopa gavo užduotį užimti Alantą ir jos svarbiausiomis kryptimis organizuoti atramos punktus. Gegužės 19 d. ankstų rytą 6-oji pulko kuopa pajudėjo Alantos link per Perkalius, Paraudinės dvarą ir Laičius ir, po trijų valandų nesulaukusi bolševikų pasipriešinimo, įžygiavo į Alantą. Po kiek laiko į Alantą atvyko ir trijų karininkų vadovaujama lenkų kuopa, kuri irgi buvo gavusi užduotį užimti Alantą. Tarp lietuvių ir lenkų karininkų įvyko smarkus ginčas, bet, matydami tvirtą lietuvių nusistatymą, lenkai iš Alantos pasitraukė Molėtų kryptimi. Karininkas V. Šaudzis padarė užtvaras Pakalnių ir Alantos dvaro kryptimis, nes bolševikai įsitvirtino į vakarus nuo Kazlų kaimo ir visą laiką šaudė į lietuvius. Kovose tarp Pakalnių ir Kaniūkų buvo sunkiai sužeistas kuopos vadas V. Šaudzis, tačiau sužeistas spėjo išvesti kuopą iš apsupties į Skiemonis, kur tuo metu buvo pulko štabas.

Po nedidelio atokvėpio gegužės 22 d. buvo pradėta ruoštis naujam puolimui Utenos kryptimi. 1919 m. gegužės 24 d. vyriausiasis kariuomenės vadas generolas S. Žukauskas paskelbė įsakymą Nr. 5, kuriuo Ukmergės rinktinė, susitarusi su vokiečių saksų 18 pėstininkų pulku, turėjo pulti Uteną trimis voromis. Dešiniąją vorą, kuri turėjo pulti per Alantą ir Pakalnius, sudarė pėstininkų 1-ojo pulko du batalionai, raitųjų žvalgų komanda, du raitelių eskadronai ir karininko M. Pečiulionio vadovaujama ne visos sudėties 4-oji baterija su 3 patrankomis. Šiai vorai vadovavo pats karininkas K. Ladyga.

Puolimas buvo pradėtas gegužės 31 d. Dešinioji karininko K. Ladygos vadovaujama vora, išvakarėse susikoncentravusi prie vieškelio Alanta–Pakalniai–Utena, 6 val. ryto pradėjo žygį. Pasiekusi Motiejūnų kaimą, vora iš Žybėčių kaimo aukštumų buvo apšaudyta bolševikų šautuvų ir kulkosvaidžių ugnimi. Į tai atsakius artilerijos ugnimi ir pasiuntus vieną pėstininkų kuopą, bolševikai pasitraukė Kaniūkų link. Atrodė, kad K. Ladygos vadovaujama vora toliau sėkmingai stums priešą link Utenos, tačiau bolševikai persigrupavo ir į lietuvių artilerijos ir puolančiųjų pėstininkų veiksmus atsakė smarkia ir taiklia visų ginklų rūšių ugnimi. Lietuvių puolančiosios grandinės buvo sulaikytos ir, neatlaikiusios spaudimo, ėmė trauktis. Bolševikai iš Kaniūkų kaimo perėjo į kontrpuolimą nuo Vitkūnų ir Saukiškių kaimų ir ėmė supti vorą iš dešinės pusės. K. Ladyga, tai matydamas, leido karininkui V. Skorupskiui su pėstininkų artilerija, kurią iš dešinės supo priešų raiteliai, trauktis nuo Kazlų kaimo ir persigrupuoti.K. Ladyga su raiteliais, priešui nematant, už į rytus nuo Kazlų kaimo krūmokšniais apaugusios kalvos palikę arklius, prisileido arti žvalgybos neturėjusius persekiotojus ir juos netikėtai atakavo salvėmis. Bolševikai to nesitikėjo ir pakriko, ėmė skubiai trauktis. O pėstininkais tapę žvalgai ir raiteliai, puldami per kalnelius nuo šiaurės vieškelio pusės, apie kilometrą persekiojo besitraukiantį priešą Alantos–Pakalnių vieškeliu. Neturint tikslių žinių apie dešiniajame sparne buvusius raitelius, toliau nuo persekiojimo buvo atsisakyta. Bolševikų raiteliai, lenkams pasitraukus, laisvi veikė voros dešinėje. Tuo metu pro Svobiškio dvarą, Antaliežius, Trumponis, Migiškius prasiveržę vakarų kryptimi, atakavo ant vieškelio pastebėtas karininko V. Skorupskio voros dalis. Tačiau šį bolševikų puolimą mūsiškiai laiku pastebėjo. Karininkui A. Povilaičiui į puolantį priešą atidengus smarkią kulkosvaidžių, o karininkui M. Pečiulioniui – taiklią artilerijos ugnį, bolševikų raiteliai atsitraukė.

Atsitraukiančius bolševikų raitelius pastebėjo Alantos apylinkes žvalgiusieji mūsų raiteliai. Kurį laiką mūsiškiai jų nekliudė. Bolševikams prijojus prie Virintos tilto, mūsiškių raitelių užtvaros nuo aukštumų juos stipriai apšaudė. Bolševikų raiteliai nuo vieškelio metėsi per Virintą į šiaurės rytus. Bet čia salvėmis juos pasitiko kitos mūsų raitininkų užtvaros. Dar labiau pakrikę bolševikai metėsi į šoną ir vėl įklimpo į pelkę prie Alantos, alantiškiams žinomą „Peklos“ vardu. Palikę įklimpusius arklius, jie pėsčiomis pasitraukė. Vėliau vietos gyventojai iš pelkės ištraukė įklimpusius arklius, surinko bolševikų paliktus ginklus ir amuniciją.Vėl perėmęs iniciatyvą ir iki vėlyvos nakties su savo raitininkais persekiodamas bolševikus, K. Ladyga pasiekė Skudutiškį ir Kaniūkus. Kelias į Uteną buvo laisvas, birželio 2 d. ryte buvo išvaduota Utena.

Kitas, irgi nelengvas Lietuvos nepriklausomybės kovų etapas buvo kovos su Lenkija. Lenkijos ir Lietuvos tikslai kovojant su bolševikais buvo panašūs – išvyti bolševikų kariuomenę, tačiau vėliau Lenkijos vyriausybė pradėjo laikytis dvilypės politikos. Lietuvos kariuomenė, atkakliai kaudamasi su Raudonąja armija, artėjo prie Vilniaus. Lenkijos vadovybė, siekdama užbėgti lietuviams už akių, Vilniaus link pasiuntė savo dalinius. Realiai tai buvo lenkų žygis ne tik prieš Raudonąją armiją, bet ir prieš Lietuvą: išvyti iš Vilniaus sovietus ir neįleisti lietuvių. Persigrupavę lenkų daliniai veržėsi toliau į Lietuvos teritoriją. Taip Vilniaus vadavimo iš sovietų operacija virto agresija.

Tuo metu Alantoje birželio 17 d. buvo renkama valsčiaus valdyba iš trijų asmenų: viršaičio, iždininko ir raštininko. Į posėdį negalėjo atvykti visų sodžių įgaliotiniai, nes siautėjantys lenkų legionieriai neleido jų rinkti. Įgaliotinių susirinkimas pasipiktino dėl tokio lenkų okupantų elgesio ir pavedė naujai išrinktai valsčiaus valdybai nusiųsti Utenos apskrities viršininkui protestą. Įgaliotinių susirinkime liepos mėnesį lenkai įkūrė savo štabą Liliškių dvare ir nutiesė telefono liniją į Alantos dvarą, o Svobiškio dvare įkūrė savo valsčių (gminą). Visą rytinę Alantos valsčiaus dalį kontroliavo lenkai.

Birželio mėnesio pabaigoje Alantos miestelio apylinkėse jau pasirodydavo lenkų kariuomenės būreliai. Jie žvalgė apylinkes ir grobdavo gyventojų turtą. 1919 m. birželio 22 d. Alantos valsčiaus valdyba kreipėsi į Utenos apskrities viršininką raštu, kuriame nurodė, kad lenkų legionieriai plėšikauja, varo kaimiečius į pastotes, skelbia naujokų mobilizaciją, verčia gyventojus rašyti prašymą priklausyti Lenkijos valstybei ir prašo patarimų bei instrukcijų dėl tolesnio veikimo. Alantos apylinkėse lietuvių kariuomenės ar apsaugos neliko, patys gyventojai turėjo tuo rūpintis. Susikūręs valsčiaus komitetas išrinko valdybą, iš kelių žmonių sudarė miliciją. Vėliau, lenkams užėmus Alantą, milicijos pagrindu susiformavo partizanų būrys. Liepos mėnesį lenkų kariuomenės daliniai užėmė pusę miestelio, pareiškę valsčiaus valdybai, kad jie nuo Skudutiškio iki Utenos ir Vilniaus kelio patys valdys ir tvarkys šią teritoriją.
Su lenkų valdžia bičiuliavosi dauguma Alantos valsčiaus dvarų savininkų. Liepos 5 d. Alantos valsčiaus milicijantas Stanislovas Audenis Kurmino dvare prie Skudutiškio sukvietė valstiečius į susirinkimą, nes reikėjo išrinkti Alantos valsčiaus įgaliotinį. Tai sužinojęs, dvarininkas Kurminas pradėjo ant jo rėkti: „Kokią tu turi teisę daryti susirinkimą? Čia yra Lenkija!“ Iškvietė lenkų legionierius, kurie areštavo S. Audenį, nuvarė į Liliškių dvarą ir uždarė į daboklę. Kitą dieną lenkų karių į bataliono teismą Molėtuose vežamas S. Audenis pabėgo.

Liepos 19 d. gausi lenkų kariuomenės rinktinė netikėtai užpuolė Alantos miestelį. Vietos valdžia buvo suimta, milicija nuginkluota, imta plėšti vietos gyventojus. Bolševikų fronte buvusi Lietuvos kariuomenės vadovybė iš rezervo suorganizavo karių būrį, sumušė ir išvijo lenkus iš miestelio ir, karininko K. Škirpos teigimu, paėmė į nelaisvę 24 lenkų belaisvius. Alantos valsčiaus valdyba sunkiomis sąlygomis stengėsi įtvirtinti valdžią valsčiuje. Liepos 22–23 d. įvyko Alantos valsčiaus įgaliotinių susirinkimas. Buvo svarstomi klausimai ir priimti nutarimai: dėl mokesčių, dėl kontrolės komisijos sudarymo, dėl algų mokėjimo milicininkams, dėl vaistinės atidarymo ir valstiečių vaikų skiepijimo. Alantos valsčiaus valdybą sudarė viršaitis Kazlas, sekretorius Steiblys, iždininkas Jakučionis.

Rugpjūčio 17 d. lenkai užėmė visą miestelį, nuginklavo miliciją ir užgrobė valsčiaus valdybos iždą, kuriame buvo 10 tūkstančių ostmarkių. Lenkai ieškojo valdybos narių ir kasininko, kad juos areštuotų. Tačiau po kelių dienų naktį, padedant raštinės sargui S. Pivorui, viršaičiui R. Kazlui vadovaujant, seifas su pinigais sėkmingai iš valsčiaus patalpų buvo išneštas ir pristatytas į Skiemonis, kur tuo metu laikinai buvo įsikūręs Alantos valsčiaus viršaitis ir valdybos nariai.

Lenkams galutinai užėmus miestelį, iš jo ir valsčiaus gyventojų pradėjo formuotis partizanų kuopelė, kuri įvairiais būdais stengėsi priešintis okupantams, palaikė ryšius su Utenos apskrities valdžia ir Alantos valsčiaus valdyba, kuri laikinai buvo pasitraukusi į Skiemonis. Rugsėjo 8 d. Alantos partizanai P. Jakučionis, R. Kazlas ir J. Adomėnas Utenos komendanto prašymu atliko žvalgybą, informaciją perdavė lietuvių kariuomenės daliniams. Tą pačią naktį vietos partizanai kartu su kariuomenės būreliu apsupo Alantos miestelį, nuginklavo valsčiaus patalpose buvusius lenkus, išlaisvino 7 belaisvius, paėmė 20 lenkų su komendantu ir vieną kulkosvaidį. Auštant juos į Uteną varė 4–6 lietuvių kariai. Tačiau prie Pakalnių lenkų kariams pavyko užpulti lietuvių sargybinius, juos nuginkluoti ir per Skudutiškį pabėgti į Liliškių dvarą, kur dislokavosi apie 300 lenkų karių.

Kai kada trumpam į Alantą atvykdavo reguliariosios armijos sudėtyje besikaunantys karininkai ir kariai ir padėdavo atlikti operacijas. 1919 m. rudenį Lietuvos kariuomenės karininkas Pranas Telksnys, vykdamas į tėviškę Runionių kaimą, pasiėmė keletą kareivių ir su Alantos partizanais puolė Bajorų kaimą. Keletas lenkų karių sužeisti, kiti bėgo Alantos link. Lenkai buvo išvaryti iš Alantos, bet po poros dienų vėl ją atsiėmė.

1920 m. sausio 6 d. vietos partizanai, sužinoję, kad lenkai puls Skiemonis, vakare puolė lenkus ties Antakščių dvaru. Operacijos metu buvo sunkiai sužeistas viršaitis R. Kazlas. 1920 m. sausio 12 d. po mūšių su lenkais Alantos apylinkėse, juos išstūmus, miestelyje liko budėti vyriausiasis policininkas Kazys Baltrūnas su dviem padėjėjais. Sustiprinę savo pajėgas, lenkai po kelių dienų vėl puolė Alantą. Tuo metu kiti du policininkai buvo išreikalauti kitur ir Alantoje buvo likęs vienas K. Baltrūnas. Jis iki mirties vienas kovojo su lenkais. Kai įniršę lenkų kareiviai norėjo subadyti kardais mirštantį nuo žaizdų K. Baltrūną, jų karininkas juos sudraudęs, liepęs nusiimti kepures ir atiduoti paskutinę pagarbą: Przyklad wam, co to litwin znaczy („Pavyzdys jums, ką reiškia lietuvis“), pasakė lenkų karininkas. K. Baltrūną lenkai palaidojo Skudutiškio kapinėse.

1920 m. pavasarį augo pasipriešinimas okupantams lenkams, partizanų padaugėjo. Kautynėse dalyvaudavo po 20 žmonių. Jie veikė įvairiose valsčiaus vietose, kai kada ir savarankiškai. Narsiausiai kovėsi su su lenkais ir aktyviausiai partizaniniame judėjime dalyvavo Rapolas Kazlas, Povilas Tūba, broliai Simonas ir Povilas Kniburiai, Pranas Jakučionis, Juozas Adomėnas, Ganielius Drazdauskas, Juozas Bernotas, Vincas Gudėnas, Kazys Baranauskas, Stasys Puodžius, Juozas Jankauskas, Jonas Umbrasas. Patriotiškai buvo nusiteikęs ir Alantos jaunimas. 1920 m. birželio mėnesį lenkai sulaikė ir areštavo Utenos gimnazijos moksleivius Joną Puodžių iš Vastapų kaimo, Galiauską, A. Kazlą ir Jucį, kurie platino atsišaukimus prieš lenkus Alantos–Utenos kelyje. Vėliau Alantos partizanai su J. Jankausku priešakyje nuvyko į Alantos dvarą ir po derybų su lenkais moksleiviai buvo paleisti.

1920 m. birželio mėnesį lenkai iš miestelio buvo pasitraukę ir laikėsi Alantos dvare, Tiesiūniškio, Spulių ir kituose link Utenos–Vilniaus kelio esančiose Alantos valsčiaus vietose.1920 m. liepos 9 d. Lietuvos kariuomenės pėstininkų 2-asis pulkas be mūšių išstūmė lenkus iš Alantos ir jos apylinkių.

Pasitraukus iš Alantos lenkams, 1920 m. rugpjūčio 1 d. Alantos pradinės mokyklos bute įvyko steigiamasis Lietuvos šaulių sąjungos Alantos būrio susirinkimas. Pirmieji jos nariai buvo Alantos partizanai, aktyviai dalyvavę kovose su lenkais. Pirmuoju Alantos būrio viršininku buvo išrinktas Danielius Drazdauskas. Susikūręs Alantos šaulių būrys dalyvavo karo veiksmuose su lenkais ties Videniškiais (Baltadvariu), kur susikovė su gerokai gausesniu lenkų kavalerijos brigados padaliniu. Vėliau Alantos šaulių būriui suteiktas ties Giedraičiais žuvusio Prano Telksnio vardas ir jis pavadintas Lietuvos šaulių sąjungos 2-osios rinktinės 5-uoju Alantos Prano Telksnio šaulių būriu.
Dar vykstant kovoms su lenkais, Alantoje atsikūrė valdžios struktūros, pradėjo funkcionuoti valsčiaus valdyba, kuriai reikėjo spręsti neatidėliotinus reikalus. Buvo rūpinamasi ir viešosios tvarkos palaikymu. 1920 m. liepos mėnesį Utenos apskrities viršininkas paskyrė milicijos sargybas į Alantą ir Skudutiškį ir davė nurodymus laikinai paskirtiems valsčių viršaičiams organizuoti sodžių įgaliotinių susirinkimus, kurti miliciją.1920 m. rugsėjo 6 d. Utenos apskrities policijos vado K. Bajoro įsakymu apskrities milicija buvo suskirstyta į nuovadas, punktus ir atskirus tarnautojus. Alanta priklausė Molėtų nuovadai. Į Alantą paskirti dirbti vyriausiasis milicininkas J. Bernotas ir milicininkas J. Laucius.

Tuo metu Lenkijos kariuomenė greitai užėmė didelę Rytų Lietuvos dalį su Vilniumi. 1920 m. lapkričio 17–19 d. lietuviai perėjo į kontrpuolimą. Mūšyje prie Širvintų ir Giedraičių lietuviai pasiekė pergalę. Kautynėse ties Giedraičiais žuvo karininkas savanoris iš Runionių kaimo Pranas Telksnys. 1920 m. rudens mūšiais su Želigovskio armija baigėsi nepriklausomybės kovos. Lietuvai nepavyko išvengti teritorinių praradimų, tačiau Lietuvos kariuomenė sėkmingai atrėmė priešų bolševikų, bermontininkų, lenkų puolimą. Tik apsigynus nuo visų priešų atėjo diplomatinis Lietuvos pripažinimas.

Kairėje: Lietuvos kariuomenės pirmasis kapelionas Vilhelmas Balandis . 1914–1916 ir 1918–1919 m. buvo Alantos bažnyčios vikaras. Būdamas Alantoje 1919 m. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, paskirtas Panevėžio atskirojo pėstininkų bataliono kapelionu. Dalyvavo kovose su Raudonosios armijos daliniais ir bermontininkais, lenkais. 1921–1940 m. kelių pėstininkų pulkų karo kapelionas. Apdovanotas Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu, Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, Savanorio medaliu ir 10 metų Lietuvos Nepriklausomybės jubiliejaus medaliu. Mirė 1978 m.

Dešinėje: Balys Sližys gimė 1885 m. Gyvatynės kaime. 1905 m. gruodžio 4–5 d. buvo Didžiojo Vilniaus Seimo narys. 1918 m. lapkričio mėn. tapo pirmuoju Utenos apskrities viršininku. Bolševikams užėmus Uteną, pasitraukė į Kauną. 1919 m. išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. 1922–1926 m. ėjo krašto apsaugos ministro ir susisiekimo ministro pareigas. 1925 m. B. Sližio šeima, padedama brolio Simono Sližio, įsigijo Alantos dvarą ir jame praleisdavo vasaras. Sližys ir jo šeima dalyvavo Alantos visuomeniniame gyvenime, Alantos dvare diegė pažangią ūkininkavimo sistemą, rūpinosi paminklo, skirto alantiškiams, kovojusiems už Lietuvos nepriklausomybę, pastatymu. 1940 m. Sližių dvaras buvo nacionalizuotas. 1944 m. jis pasitraukė į Vakarus, gyveno Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nepriklausomoje Lietuvoje buvo apdovanotas antrosios rūšies Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio, Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ir 2-ojo laipsnio ordinais, Savanorio kūrėjo ir Nepriklausomybės medaliais. Mirė 1957 m. Brukline.

Daugelis alantiškių buvo šių įvykių liudininkai ir dalyviai. Daugiau kaip 40 alantiškių apdovanoti savanorio medaliu, 6 tapo Vyčio Kryžiaus kavalieriais, daugelis kaip partizanai kovojo su lenkų legionieriais, kai kurie iš jų žuvo ar buvo sužeisti. Tarp alantiškių buvo savanorių, kurie vėliau ėjo žymias pareigas ar nuveikė reikšmingus darbus: krašto apsaugos ministras Balys Sližys, karo lakūnas Stasys Tumas, kariuomenės kapelionas Vilhelmas Balandis, gydytoja LiudvikaTumaitė-Jarošekienė, žymus mokslininkas ir rašytojas Petras Tarasenka bei daugelis kitų paprastų žmonių.
Kovos už Lietuvos nepriklausomybę – vienas gražiausių ir garbingiausių Lietuvos istorijos puslapių. Šiame laisvės žygyje dalyvavo visa tauta. Dauguma 1918–1920 m. alantiškiai savanorių, atlikę karinę tarnybą, grįžo į gimtinę ir ant užtarnautos, valstybės paskirtos žemės kūrė naują gyvenimą. Daugelyje šeimų dar saugoma išbarstyta mūsų tautos, valstybingumo ir jo kūrėjų istorija. Pasibaigus lietuvių tautos kovoms su bolševikais, lenkais, bermontininkais, daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių pradėta statyti paminklus ar kita forma buvo stengiamasi įamžinti šiuos Lietuvai svarbius įvykius ar konkrečias asmenybes. Nesvetimos šios idėjos buvo ir Alantos krašto žmonėms, nes daugelis alantiškių buvo šių įvykių liudininkai ir dalyviai. Pasibaigus kovoms jie nebuvo pamiršti ir jau 1923 m. kilo idėja juos įamžinti. Sudarytas komitetas rūpinosi, kaip pastatyti paminklą žuvusiems už Lietuvos laisvę kovotojams aikštėje priešais bažnyčią, tačiau to padaryti nepavyko.

Artėjant Lietuvos valstybingumo atkūrimo 100-osioms metinėms, Lietuvos Vyriausybė iškėlė gražią idėją – rekomendavo visuose Lietuvos valsčiuose atidengti atminimo lentas visiems to valsčiaus savanoriams ir Vyčio Kryžiaus ordininkams. Kai kuriuose Lietuvos valsčiuose tai jau atlikta. Alantos krašto savanoriai irgi nusipelnė tokios atminimo lentos. Tai būtų gražus akcentas minint Alantos 580 metų sukaktį ir įprasminant Alantos – Lietuvos mažosios kultūros sostinės – vardą. (Molėtų Vilnis, 2016 02 16)

 

Alantos ugniagesiai

Gintautas Šeikis

Pirmą kartą LDK metraščiuose gaisras dabartinės Lietuvos teritorijoje užregistruotas 1366 m., kai Vilniuje susikivirčiję pirkliai padegė pirklių rūmus netoli Aušros Vartų. Seniausias dokumentas, sietinas su priešgaisrinės apsaugos organizavimu Lietuvoje, – tai didžiojo kunigaikščio Aleksandro 1505 m. rugsėjo 6 d. privilegija, kuria miestiečiai buvo įpareigoti imtis priešgaisrinės apsaugos ir nurodyta kad Vilniaus mieste kiekvienuose vartuose sargybinis budėtų dieną ir naktį, siekiant išvengti gaisrų. Vienas iš didesnių gaisrų, kilusių Vilniuje XVII a. pradžioje, netiesiogiai sietinas ir su Alanta. Lietuvoje prasidėjus Reformacijos judėjimui, kildavo įvairių konfliktų tarp protestantų ir katalikų. Po vieno tokio konflikto XVII a. pradžioje Vilniuje katalikų jėzuitai nusiaubė ir padegė protestantų reformatų sinodo pastatą, biblioteką ir archyvą. Gelbėjant dokumentus ir knygas, biblioteka buvo perkelta į reformatų Radvilų valdomą Aluntos dvarą ir kurį laiką saugoma jo rūsiuose, o vėliau išgabenta į Kėdainius ir Nesvyžių. Kai kurių autorių publikacijose minima, kad 1580 m. Aluntos dvaro savininkui Grigui Astikui už šnipinėjimą Rusijos naudai ir netikrų pinigų gaminimą buvo nukirsta galva, turtas konfiskuotas, o Alantos dvaro rūmai sudeginti nors veikiausiai tai  legenda, o ne tikras faktas, nes jo nepatvirtina jokie istoriniai šaltiniai. Aluntos dvaro rūsiuose tais laikais dėdavosi įdomių dalykų. XVII a. pradžioje Kristupas Radvila iš Imperatoriaus Rudolfo dvaro Prahoje pasikvietė būrį alchemikų, kurie dvaro rūsyje įrengė laboratoriją ir mėgino išgauti auksą.

Istoriniuose šaltiniuose nėra paminėta didelių gaisrų Aluntoje, nors gaisrai kaimyninėse vietovėse minimi: 1655–1661 m. Videniškių bažnyčios gaisras, 1718 m. didelis gaisras Molėtuose. Yra žinoma, kad 1783 m. per gaisrą Molėtuose sudegė 68 namai, o 1860 m. – net 130 namų ir sinagoga. Carinėje Lietuvoje krašto priešgaisrinė sauga plėtojosi lėtokai ir tik didžiuosiuose miestuose. XIX a. pradžioje Vilniuje ir Kaune įsteigtos pirmosios profesionalios gaisrininkų komandos. Lėšas komandoms išlaikyti rinkdavo savivaldybė, nustačiusi griežtą tvarką – jei namų savininkas aukodavo savanoriškas aukas, jo namą gesindavo. Priešingu atveju gyventojai, ištikus nelaimei, ugniagesių nesulaukdavo. Daugelio komandų, kaip ir kitų visuomeninių organizacijų, caro valdžia neleido steigti. Kai kur leidimų gavimas užtrukdavo 5–7 metus. Visas ugniagesybos darbas koncentravosi didesniuose miestuose ir miesteliuose, jį dažniausiai atlikdavo žydai, sudarę didžiąją gyventojų daugumą. Nuo 1905 m., atslūgus carinei rusų priespaudai ir atgavus lietuvišką spaudą, didėjo visuomeninių organizacijų, tarp jų ir ugniagesių organizacijų. Priešgaisrinės saugos reikalais rūpinosi ir privatūs asmenys, atskirų dvarų valdytojai. Manoma, kad Aluntos dvaro rūmų bokštas, nugriautas XX a. pradžioje, tarnavo ir kaip gaisrų žvalgybos bokštas.

Remiantis tarpukario Lietuvoje leisto leidinio „Savivaldybė“ 1929 m. 7 (22) numerio duomenimis, pirmoji prieš Pirmąjį pasaulinį karą dabartinės Utenos apskrities teritorijoje draugija kaip tik ir buvo 1890 m. įkurta Aluntoje. Iš vietinio žydo Rubinšteino buvo išpirktas pastatas turgaus aikštėje daiktams susidėti ir jame buvo laikoma įranga. Kiek vėliau tokios draugijos susikūrė ir kitur: 1892 m. – Anykščiuose, 1893 m. – Utenoje, 1900 m. – Molėtuose. Taigi, galima sakyti, kad šiais metais švenčiame Alantos ugniagesių draugijos 125-erių metų jubiliejų. 1914 m. leidinyje ,,Pamiatnaja knižka Kovenskoj guberniji“ pažymima, kad 1913 m., be Ukmergės, Utenos, Anykščių, Vyžonų, Kavarsko, Užpalių, Tauragnų ugniagesių draugijų, veikė ir Aluntos draugija arba kuopa, kurios įstatus patvirtino Kauno apskrities gubernatorius. Aluntos draugija, kaip ir kitų Lietuvos miestelių draugijos, iki Pirmojo pasaulinio karo buvo Rusijos imperatoriškos ugniagesių draugijos narė. Pirmasis Pasaulinis karas ugniagesybai sudavė skaudų smūgį. Vokiečiai išvykdami išsigabeno daug ugniagesių įrankių bei mašinų. Nemažai prityrusių ir fiziškai stiprių ugniagesių buvo pašaukta į frontą ir iš jo nebegrįžo, kiti žuvo vėliau, Lietuvos nepriklausomybės kovose su bolševikais, bermontininkais ar lenkais. Iš visų prieš karą buvusių ugniagesių organizacijų ir komandų beliko 18. Sudėtinga situacija buvo visoje Utenos apskrityje, taip pat ir Aluntoje, iš kurios lenkų legionieriai pasitraukė tik 1920 m. vasarą. Ugniagesių draugijos kūrėsi vangiai, todėl rūpintis ugniagesybos reikalais buvo pavesta savivaldybėms. Jau 1920 m. liepos 29 d. įsakymu gyventojams uždrausta miškuose kūrenti ugnį ir sausame laike (nelyjant) rūkyti. Ištikus miške gaisrui, gyventojai turėjo pranešti seniūnui, o pastarasis – milicijai. Kol atvyks milicija, seniūnas su gyventojais turėjo pradėti gesinti gaisrą. Utenos apskrities valdyba 1923 m. privalomu įsakymu įpareigojo apskrities gyventojus tuojau sutvarkyti visas krosnis ir kaminus, ne rečiau kaip 6 kartus per metus valyti kaminus nuo suodžių. Kiekviename name kopėčios turėjo būti prie stogo, o namuose, dengtais gontais ir skarda, – pastatytos ant stogo. Kiekviename kieme, kur nėra vandens arčiau nei 50 m. nuo artimiausios trobos, turėjo būti laikomos statinės, pripiltos vandens. Ištikus gaisrui, visi gyventojai nelaukdami atskiro įsakymo privalėjo eiti pagalbon su kibirais, kirviais ir kitais įrankiais, prireikus – arkliais. Pažeidę šį įsakymą buvo baudžiami bauda iki 100 litų. 1920 m. įsikūrusios Aluntos valsčiaus taryba ir valdyba retkarčiais svarstė ir klausimus, susijusius su priešgaisrine sauga, trobesių draudimu ar pašalpų išmokėjimu padegėliams. Pašalpos būdavo įvairaus dydžio ir svyruodavo nuo 100 iki 400 litų priklausomai nuo gaisro padarytos žalos, nors kai kada nuostoliai būdavo dešimteriopai didesni. Pvz., Aluntos valsčiuje sudegus ūkininko Griškevičiaus kluonui su javais ir ūkio padargais, nuostoliai sudarė apie 4270 litų. 1924 m. vasarą Aluntoje kilo vienas didžiausių gaisrų, per kurį išdegė dalis miestelio prie turgaus aikštės ir Vilniaus gatvės sudegė keturi namai ir kelios krautuvės. Gaisro metu labiausiai nukentėjo žydų šeimos ir jų turtas, keletas jų paliko visai vargingoje padėtyje. Kokios nors pašalpos nepavyko suorganizuoti, tik keli ūkininkai atvežė po kelis pūdus rugių ir paaukojo keletą litų. Valsčiaus valdyba porą kartų kėlė klausimą, kad reikia pataisyti gesinimo įrankius, bet valsčiaus taryba nesurado tam lėšų. Turgaus aikštėje, šalia gaisrinės pastato, buvo šulinys, kuris vėliau išseko, pradėjo dvokti ir jį užpylė. Didėjantis gaisrų skaičius 1924 m. jau susikūrusias Anykščių ir Utenos ugniagesių draugijas ir Aluntos valsčiaus gyventojus skatino jungtis į organizaciją. Aluntos valsčiaus valdyba 1925 m. balandžio 27 d. patvirtino Aluntos savanorių gaisrininkų draugijos įstatus, kuriuos pasirašė Aluntos viršaitis J. Kavaliauskas. Įstatus savo įsakymu įregistravo apskrities viršininkas ir pavedė valdybai juos paskelbti ,,Vyriausybės žiniose“. Įstatai buvo paskelbti 1925 m. gegužės 20 d. ,,Vyriausybės žinių“ Nr. 205. Taigi, galima tvirtinti, kad ši data yra oficiali Aluntos ugniagesių įkūrimo data.

Nustatyta Alantos savanorių gaisrininkų draugijos darbo teritorija – Alantos miestelis ir priemiesčiai, nutolę ne toliau kaip 6 kilometrus. Draugijos valdybą sudarė: Danielius Drazdauskas,  Targonskas, Vladas Sabaliauskas, Mejus Dvoras ir Rapolas Kazlas, valdybos pirmininku buvo išrinktas Florijonas Targonskas, sekretoriumi – J. Telksnys. 1925 m. birželio 1 d. Florijonas Targonskas raštu informavo D. Drazdauską, kad draugijos valdyba jį paskyrė Aluntos savanorių gaisrininkų draugijos komandos viršininku, paprašė užimti šias pareigas ir imtis komandos sutvarkymo darbo. D. Drazdauskas buvo ryški ir įdomi asmenybė. Jaunystėje, 1905 m., kartu su kitais alantiškiais dalyvavo judėjime prieš caro valdžią, vėliau kovėsi su lenkais. Buvo nagingas stalius ir raštingas žmogus, drąsus, nesitaikstantis su negerovėmis, kurių ir tada netrūko, kai kur gal net per daug kategoriškas, bet labai pilietiškas ir didelis patriotas. Apie tai byloja toks epizodas: 1919 m., Aluntoje dar tebesant lenkų legionieriams, vyko susirinkimas ir miestelio įgaliotiniai D. Drazdauską išrinko miestelio viršaičiu. Tuo nepatenkintas D. Drazdauskas rašė Utenos apskrities viršininkui B. Sližiui: Aš, Danielius Drazdauskas, nenoriu lenkams tarnauti ir jų įsakymų nevykdysiu, bet prieš ginkluotas špekas nieko negaliu padaryti ir savo gyvastį gelbėdamas turiu jiems tarnauti. Meldžiu Utenos apskrities viršininką manęs ateinančiame susirinkime užtai neapkaltinti. Tikrai prijaučiantis Lietuvai, Danielius Drazdauskas. Kaip jau buvo minėta, Utenoje ir Anykščiuose draugijos veikė nuo 1924 m., vėliau –
1927 m. – įsikūrė Molėtuose, 1929 m. – Giedraičiuose, dar vėliau susikūrė Šaulių ugniagesių draugijos Balninkuose ir Joniškyje. Tik susikūrusi Aluntos ugniagesių komanda patyrė nemažų sunkumų: trūko lėšų įrangai, aprangai, narių mokymui, tačiau nepaisant to savo jėgomis buvo suremontuota nuo caro laikų užsilikusi technika, į komandos gretas pavyko pritraukti jaunų, energingų savanorių. Kaip 1932 m. rašė „Ugniagesys“, tuo metu komanda turėjo vieną 44 mm siurblį, 2 šules, 2 kablines kopėčias, 1 atramą, 30 m žarnų, 2 kablius, trimitą, žibintuvus, kibirus, silpną siurblį, tačiau nuo 1925 m. valsčiaus valdyba neranda reikalo duoti komandai nors uniforminių kepurių, nežiūrint to, kad turi apie 1220 Lt liuosų pinigų. Dėl tos ir kitų priežasčių komanda yra be galo nepatenkinta. Gal spaudos pastabos ir padėjo, nes 1933 m. Aluntos komandai skirta 200 litų. Valsčių savivaldybės ugniagesybos reikalams skirdavo tik 0,2 procento nuo jai skirtų lėšų. Tolimesniuose valsčiaus kaimuose gaisrų gesinimas buvo paliktas patiems gyventojams. Žinoma, kad 1930 m. naktį į birželio 29 dieną Juozapavos kaime, Aluntos valsčiuje, Utenos apskrityje, sudegė ūkininkės Gedzvilienės klojimas su jame buvusia kuliamąja mašina ir trimis vežimais. Nuostoliai – 3100 litų. Klojimas nebuvo apdraustas, gaisro priežastis – nežinoma, spėjama, kad neatsargumas. Per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį sudėtinga buvo ne tik Utenos apskrities, bet ir visos Lietuvos gaisrininkų draugijų ir komandų padėtis. Kaip pažymima to laikotarpio oficialiuose dokumentuose ir tikrintojų ataskaitose, Lietuvos ugniagesyba didelės pažangos nepadarė; ugniagesių komandų skaičius nepasiekė prieškarinio, jų sudėtis liko svetima, naujiems reikalavimams netinkama. Nuo 1928 m. pradėta steigti Šaulių ugniagesių komandas, o šis procesas ypač suaktyvėjo nuo 1930 m., kai visoje Lietuvoje buvo švenčiami Vytauto Didžiojo metai. Komandų steigimas ir veikimas pradėtas normuoti atskirais įstatais. Steigiant Šaulių ugniagesių komandas, buvo siekiama trijų pagrindinių tikslų: 1) pritraukti prie ugniagesybos darbo lietuviškąją visuomenę; 2) išplėsti priešgaisrinę apsaugą ir kovą prieš gaisrus kaimuose, miestuose ir miesteliuose; 3) suaktyvinti „užmigusių“ ugniagesių organizacijų veikimą ir steigti šaulių ugniagesių komandas ten, kur jų nėra. Šiems šaulių tikslams pritarė ir visuomenė, ir vietos savivaldybės. 1933 m. įvyko Steigimasis Alantos Šaulių ugniagesių draugijos susirinkimas. Jame nuspręsta nuo gegužės 27 d. perimti veiksmų koordinavimą. Išrinkta komandos valdyba, kurią sudarė Aluntos Šaulių būrio vadas Fabijonas Tamošiūnas, kunigas Lapinskas ir Adomėnas. Pažymėtina, kad Šaulių sąjunga Aluntoje įsikūrė 1920 m. ir pirmieji jos nariai buvo Alantos partizanai, aktyviai dalyvavę kovose su lenkais. Pirmuoju Alantos būrio viršininku buvo išrinktas Danielius Drazdauskas. Aluntos šauliai dalyvavo karo veiksmuose su lenkais ties Vilniumi ir Videniškiais. Vėliau Aluntos šaulių būriui suteiktas ties Giedraičiais žuvusio Prano Telksnio vardas ir jis pavadintas Lietuvos Šaulių sąjungos II rinktinės 5-uoju Aluntos Prano Telksnio vardo šaulių būriu. 1933 m. „Trimitas“ (Nr. 48) rašė, kad spalio mėnesį Aluntoje kilęs gaisras buvo pirmasis šaulių ugniagesių egzaminas.

Aluntos ugniagesių komanda oficialiai tapo Aluntos Šaulių ugniagesių komanda nuo 1933 m. gruodžio 1 d., kai Lietuvos ugniagesių organizacijų sąjunga išleido įsakymą Nr. 63 (protokolas Nr. 20). Komandos viršininku paskiriamas vietos policijos nuovados viršininkas Silvestras Dambrava.

Tai labai įdomi asmenybė. Prieš pirmąjį pasaulinį karą dirbo vargonininku Daugailiuose, baigė Kaune kompozitoriaus Naujalio vargonininkų kursus, Nepriklausomos Lietuvos laikais tapo Šaulių sąjungos nariu, 1926 m. baigęs Kauno policijos mokyklą tapo policininku, juo dirbo Utenoje, Kuktiškėse. 1933 m. Aluntoje įkūrus policijos nuovadą, tapo jos viršininku ir dirbo čia iki 1939 m. Buvo labai geras vadovas ir organizatorius, ne kartą skatintas. Vienintelis iš aluntiškių ugniagesių apdovanotas III laipsnio ugniagesio garbės ženklu ,,Artimui pagalbon“. Visuomeninėje veikloje jam labai padėjo ir įgytas muzikinis išsilavinimas. Pvz., 1936 m. kartu su Aluntos bažnyčios vargonininku P. Četkausku režisavo ir pastatė 3 veiksmų Andziulio operetę ,,Viengungiai“.
S. Dambravos likimas susiklostė tragiškai, kaip ir daugelio kitų Lietuvos ir šio krašto policininkų bei šaulių. 1941 m. birželio 14 d. kartu su Utenos apskrities policininkais, karininkais, mokytojais gyvuliniame vagone buvo ištremtas į Krasnojarsko sritį, Rešotų lagerį, kuriame po keleto mėnesių mirė nuo bado.           

Svarbus ir įsimintinas Alantos Šaulių ugniagesių komandai buvo dalyvavimas Prezidento Antano Smetonos jubiliejui skirtuose renginiuose 1934 m. Kaune. Tarp 34 komandų, turinčių vėliavas ir dalyvavusių rugsėjo 9 d. vėliavų parade, Utenos apskričiai atstovavo Aluntos, Anykščių ir Utenos komandos. Gaila, kad Kauno Karo muziejuje nepavyko surasti Aluntos Šaulių ugniagesių savanorių vėliavos. 1935 m. Utenos apskrityje buvo 9 Šaulių savanorių  ir 2 savanorių ugniagesių komandos. Nors Direkcija per patikrinimus atskleisdavo nemažai trūkumų (pvz., netinkamai laikomos mašinos ir gesinimo įrankiai – sudėti į stoginę be grindų, be lubų ir nekūrenamą patalpą, dėl to genda ir negalima greit paleisti į darbą; stigo žarnų, nebuvo įsitaisytas bokštas ar staklės žarnoms džiovinti), tačiau ir teigiami dalykai neliko nepastebėti, t. y. kad vadovaujama energingo komandos viršininko S. Dambravos Šaulių ugniagesių veikla tapo daug aktyvesnė, į kasą įplaukė lėšų; komanda įsigijo naują rankinį siurblį ir 30 tryškinių, kurios išskirstytos į valsčiaus kaimus. 1937 m. ataskaitoje bei ,,Ugniagesio“ žurnale nurodoma kaip pavyzdys visoms Lietuvos ugniagesių komandoms, kad trūkstamų įrankių dalį Aluntos ugniagesiai gamindavosi patys arba juos patobulindavo. Ypač pažymima Aluntos šaulių ugniagesių komandos pasigaminta tryškinė, kuri duoda iki 11 m. aukščio srovę. Komanda išplėtė savo veikimo ribas po visą valsčių: yra iš viso apie 12 skyrių, kuriems vadovauja tam paskirti skyrininkai, kiekviename skyriuje yra po 2 – 3 rankines tryškines, – rašoma 1937 m. ataskaitoje. Nuolat vykdavo šaulių ugniagesių pratybos, artimos realioms sąlygoms. Ataskaitoje pažymima, kad po signalo bandomajam pavojui per 4 min. susirinko 15 ugniagesių. Skirtą uždavinį atliko gerai. Reikėtų kiek sustiprinti pratimus su siurbliais. Žydų ugniagesiai, sutapus gaisrui ir jų religinę šventei, pasirinkdavo pastarąją. Trūkstant lėšų, Aluntos ugniagesiai organizuodavo rinkliavas iš ūkininkų daiktais, pinigais ir net gyvuliais, po to organizuodavo loterijas, o iš jose gautų lėšų pirkdavo siurblių ir kitos įrangos. 1934 m. iš tokioje loterijoje surinktų lėšų buvo nupirkta arklinė mašina ir gaisrinės sirena, kuri buvo girdima daugiau kaip 5 km atstumu. Kaip rašo tų metų ,,Lietuvos Ūkininkas“, Aluntos valsčiaus ūkininkai patenkinti ugniagesių komandos darbu ir kuo galėdami juos remia. Ataskaitoje atkreipiamas dėmesys, kad komandą aprūpinti daug padeda valsčiaus savivaldybė, o tokių savivaldybių irgi ne per daugiausia turime. Ugniagesių komanda daug dėmesio skyrė ne tik gaisrų gesinimui bet ir prevenciniam darbui ir priešgaisriniam visuomenės auklėjimui. Beveik kiekvieną sekmadienį ir šventadienį komandos nariams bei plačiajai visuomenei buvo skaitomos paskaitos iš gaisrų gesinimo taktikos ir duodama praktiškų patarimų, kaip apsisaugoti nuo gaisrų. Kiekvienais metais Šaulių ugniagesių komanda suruošdavo visame Aluntos valsčiuje priešgaisrinės propagandos savaitę. Tokiose savaitėse aktyviai dalyvaudavo šiam renginiui sudarytas komitetas, sėkmingai vykdė loteriją, rinkliavą, platino „Ugniagesio“ žurnalą, kitą priešgaisrinę literatūrą ir pan. Į šio darbštaus komiteto sudėtį įėjo pirmininkas S. Dambrava, kasininkas kun. A. Vyšniauskas, V. Mačionis ir nariai: kun. St. Masilionis, mok. J. Puodžius ir M. Šeduikis, J. Stuogis, P. Bakanauskas, J. Kavaliauskas, pašto virš. Maciulevičius, J. Bernšteinas, B. Davidovičius, pieninės vedėjas J. Birkus, J. Adomėnas. 1937 m. Aluntos Šaulių ugniagesių draugija nutarė iš komandos lėšų (kurių buvo apie 800 litų) 150 litų skirti vietos šaulių būrio statomiems namams. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Aluntos ugniagesių komandą sudarė apie 100 narių ir buvo viena skaitlingiausių apskrityje. Sovietų okupacijos pradžioje kartu su Šaulių organizacija 1940 m. birželio mėnesį buvo likviduota ir Aluntos Šaulių ugniagesių draugija.

————————————————————————————————————————————-

Molėtų krašto žydai (1918-1940)

Lina Pivoraitė
Vilniaus Pedagoginis universitetas, Istorijos fakultetas, Lietuvos istorijos katedra, 2011

Ištraukos iš bakalaurinio darbo

<…> Alantos miestelio žydų ekonominėje veikloje dominavo prekyba. Jiems priklausė batų ir odos, įvairių prekių, stiklo, taip pat geležies reikmenų parduotuvės. Gyventojai prisimena, kad dar žydams priklausė keturi iš penkių restoranų. 1925 m. Alantos miestelyje dirbo žydų tautybės dantistė Riva-Henia Rappoport. 1929 m. visos 42 žydų šeimos, gyvenusios Alantoje, buvo narės Žydų banko, kuris veikė kaip Molėtų žydų banko padalinys.
1931m. statistika rodo, kad Alantos miestelyje žydai daugiausia vertėsi prekyba, mažiau vilnos karšimu bei kepurių ir skrybėlių gamyba. Dauguma jų buvo batsiuviai, mezgėjai, dailidės, skardininkai, kepėjai. 1937 m. Alantoje buvo 11 žydų amatininkų: mėsininkų, kepėjų, siuvėjų, medžio graviruotojų, dailidžių, kalvių. Alantos senieji gyventojai dar prisimena, kad žydai buvo kailiadirbiai, batsiuviai. Pietinėje miestelio dalyje žydai turėjo pirtį, kurią aptarnaudavo Šmuila Kaimas. Pirtis veikusi ketvirtadieniais ir penktadieniais. Joje buvęs varinis katilas ir baseinas. Nėra žinoma, ar ši pirtis buvo skirta tik žydams.

Žydų ekonominiai konkurentai miestelyje buvo lietuvių kooperatinės organizacijos. Kooperatyvas „Lietūkis“ supirkinėjo grūdus ir kitus žemės ūkio produktus, iš užsienio atsiveždavo ir pardavinėdavo žemės ūkio mašinas, trąšas ir kt.6 Lietuvių kooperatyvas miestelyje ypač klestėjo šeštadieniais, nes tądien buvo žydų šabo diena, ir jie negalėjo dirbti. Kooperatyvas Alantoje įsikūrė mūrinio karčemos pastato rytiniame gale. Čia buvo prekiaujama medžiagomis, odomis, avalyne, geležies dirbiniais, muilu ir kitomis reikalingomis prekėmis. Tik čia, kitaip nei žydų parduotuvėse, nebuvo leidžiama derėtis. V. Telksnys teigė, kad po lietuvių kooperatyvo įkūrimo žydai dar labiau stengėsi įtikti klientams: „O žydo lipšnumas pasidarė dar didesnis – nors prie žaizdos dėk“. Pradėjus steigti lietuvių kooperatyvus, tarp žydų ir lietuvių ėmė kilti konfliktai. V. Telksnys atsiminimuose apie Alantą pasakoja, kad, įsteigus kooperatyvą, kunigai iš sakyklų patardavo, kad lietuviai pirktų tik kooperatyve. Žmonės, kurie pirkdavo iš žydų, buvo kaltinami išdavimu. Žydai taip pat savuose susirinkimuose sinagogoje ruošė puolimą prieš tokius lietuvių žingsnius. Lietuvių kooperatyvai buvo visapusiškai remiami valstybės.

<…> Ne visi žydai išgalėjo turėti parduotuves, todėl pinigų užsidirbdavo keliaudami ir prekiaudami aplinkiniuose kaimuose. Tokius prekiautojus miestelių gyventojai vadino kromelninkais. Jie prekiaudavo įvairiomis smulkiomis prekėmis: adatomis, sąvaržėlėmis, siūlais, sagomis, silkėmis. Balninkuose kromelninkai prekes ne tik pardavinėdavo, bet ir keisdavo į įvairius maisto produktus: daržoves, sviestą, kiaušinius ir kt. Gyventojų prisiminimuose žydai išliko teisingi, neapgaudinėjantys. Alantos žydų kromelninkų kasdienybė buvo kitokia . Jų darbas buvo sunkus. Ne visi žydai turėjo transporto priemonę, todėl į kaimus keliaudavo pėsti arba prašydavo pavežti pro šalį važiuojančių vežimų. Jei nespėdavo grįžti į miestelį, tekdavo prašyti nakvynės ūkininkų namuose. Pasitaikydavo kromelninkų, kurie ištisą savaitę keliaudavo po aplinkinius Alantos kaimus ir tik prieš šabą grįždavo namo. Žiemos metu ir per didžiąsias šventes prekiautojų kaimuose sumažėdavo. Ne visi ūkininkai maloniai elgėsi su tokiais žydais verslininkais: jeigu per dieną pasitaikydavo net po kelis tokius prekiautojus,tai užtrenkdavo duris. Geresnė padėtis buvo kromelninkų, kurie turėjo arklius ir ilgas vežėčias. Tuomet jie prisikraudavo į vežimus indų, skarų, statinę silkių ir deguto. Tokio kromelninko prekyba buvo kitokia: jis keisdavo šias prekes į drabužius, šerius, ašutus, sušukuotus linus. Gyventojai pasakoja, kad pasitaikydavo atvejų, kai žydai kromelninkai bandydavo lietuves ūkininkes apgauti. Vyrai lengvai nepasiduodavo.

<…> Alantos miestelyje veikusią žydų mokyklą archyvų dokumentas mini nuo 1921 m. Tais metais mokykloje lankėsi Utenos apskrities pradžios mokyklų inspektorius. Iš jo apsilankymo rašto galima spręsti, kad mokyklos patalpos buvo įsikūrusios Žydų bendruomenės tarybos bute, kuris mokyklai buvo per mažas. Tuo laiku mokyklą lankė 40 mokinių. Mokykloje dirbo du mokytojai, kurie nebuvo užregistruoti nei pas minėtąjį inspektorių, nei Švietimo kultūros komisijoje. Pagrindinis mokytojas buvo baigęs Vilniaus Žydų pedagoginius kursus ir mokytojavo ketverius metus. Lietuvių kalbą žydų mokiniams dėstė K. Kisielytė. Alantos mokykloje 1930 m. žydų vaikams buvo paskirtas atskiras komplektas. 1930 m. jame mokėsi 35 mokinai. Mokomoji kalba buvo hebrajų. Mokytoju dirbo Bernšteinas Jankelis, kuris buvo baigęs dviejų metų mokytojų kursus, mokėjo hebrajų, jidiš, vokiečių, rusų kalbas. Atostogų metu toliau lankė mokytojų kursus. Bernšteino Jankelio pasiekimus šioje mokykloje pradžios mokyklos inspektorius įvertino gerai.12 Minėtasis mokytojas kartu su šeima iš Alantos valsčiaus savivaldybės gaudavo kurą.13 Mokyklos kronikoje14 rasti tokie duomenys: 1932m. gruodžio 31 d. žydų komplektą lankė 34 mokiniai; 1937–1938 m. – 32 mok.; 1938–1939 m. – 28 mok.; 1939–1940 m.-10 mokinių. 1939 m. dėl mažo mokinių skaičiaus Švietimo ministerijos nutarimu skyrius buvo uždarytas. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį mokytojas J. Bernšteinas iškeltas į Tauragės miesto pradžios mokyklą dirbti 4 skyriaus mokytoju.

<…> Žydai Lietuvoje daug dėmesio skyrė religiniam gyvenimui, šventėms ir apeigoms. Prieš Antrąjį pasaulinį karą daugumoje Lietuvos miestų ir miestelių stovėjo žydų maldos namai – sinagogos. Marija Rupeikienė teigia, kad žydų bendruomenių nepriklausomam egzistavimui būtinas kompleksas pastatų, skirtų apeigoms. Į šį pastatų kompleksą įėjo sinagoga, pirtis su ritualiniu baseinu mikva, ritualinė skerdykla, lavoninė ir kapinės. Sinagoga skirta žydų bendruomenės reikmėms – tai religinių apeigų, šventųjų raštų studijų ir susirinkimų vieta.

<…> Alantos sinagoga, sprendžiant iš formų, statyta XIX a. II pusėje. Ji priskiriama romantizmo periodui. Jos fasadus skaido sąvaržos, vyrų salės langai pusapskričių arkų, apjuosti profiliuotais apvadais. Ji buvo Ukmergės gatvės kampe, už pašiūrių ir sandėlių, ant nuožulnumos, besileidžiančios žemyn į laukus, vos matoma nuo gatvės. Tai stačiakampis rąstų statinys, besiremiantis į grublėtus akmeninio betono pamatus. Sinagoga buvo šildoma krosnimi. Joje buvo atskiros moterų ir vyrų salės. Nei bima (paaukštinta vieta, iš kurios turėjo būti skaitoma Tora), nei Toros Arka neišliko. Pagrindinis įėjimas į šventovę yra vakarų pusėje. Įėjimas į moterų salę – iš pietų pusės. Vestibiulio ir moterų salės langai yra stačiakampiai.

<…> Žinoma, kad 1930 m. Alantos miestelio žydų rabinu buvo Zelmanas Dubčanskis. Bendruomenės sutikimo rašte rašoma: „<…> Nuo šios dienos pavedame jam visus mūsų bendruomenės visuomenės ir tikybos reikalus. <….> Rabinas turi prižiūrėti reikalus „košer“, auklėjimo reikalus ir vis, kas liečia doros sustiprinimą mūsų bendruomenėj. Laimingi, kad lemta mums gauti tokį didį ir brangų žmogų kaip Rabinas Zelmanas Dubčanskis.“20 Minėtasis rabinas gimė 1907 m. Rumšiškėse, baigė visą Telšių „Mechino“ ir rabinų mokyklos „Ješiva“ kurs, kur įgijo Rabino kandidato laipsnį.

<…> Žydų vestuvės Alantos miestelyje vykdavo vėlai vakare arba naktį aikštėje gale karčemos. Molėtuose tokios vestuvės pritraukdavo daug žiūrovų. Aiškenaziams buvo įprasta tuoktis po atviru dangumi. Tai turėjo priminti Toros dovanojimą prie Sinajaus kalno. Vestuvių naktį apšvietimui buvo naudojamos žibalinės lempos. Apeigų metu giedodavo giesmes ar maldas sustoję ratu, o rato viduryje stovėjo jaunieji. Žydai laikėsi tradicijos išgerti vyno ir mesti taurę, kuri turėjusi sudužti. Šis žydų paprotys kildinamas iš Toros, kurioje teigiama: „Jeruzale, jeigu tave užmirščiau, tenuvysta mano dešinė! Teprilimpa man liežuvis prie gomurio, jei apie tave negalvočiau, jei Jeruzalės didžiausiu džiaugsmu nelaikyčiau!“(Ps 137, 5 – 6). Todėl net vestuvių dieną žydui buvo nevalia pamiršti savo tautos praeities. Dūžtanti taurė buvo tarsi istorinės atminties ženklas, primenantis Jeruzalės sugriovimą. Alantos miestelio gyventojai prisimena, kad į žydų vestuves atvykdavo daug svečių iš Skiemonių, Inturkės, Molėtų, Skudutiškio. Dubingiuose nuotaka tuoktis eidavo užsidengusi veidą, ir tik po santuokos apeigų jos veidas buvo atidengiamas.

<…> Žydams, kaip Lietuvos piliečiams buvo suteikta teisė dalyvauti miestelių valdyme, kandidatuoti į valsčių savivaldybes. 1921 m. Molėtų valsčiaus savivaldybės rinkimuose dalyvavo septynių partijų kandidatai. Darbininkų, sionistų ir prekybininkų partijų sąrašuose įrašyti tik žydų tautybės kandidatai ir jų veiklos sritys. Politines Molėtų krašto žydų pažiūras bei aktyvumą politiniame gyvenime atskleidžia jų balsai sionistiniuose kongresuose. Galima teigti, kad revizionistinis sionizmas buvo populiarus tik tarp Balninkų miestelio žydų, žymiai mažiau Alantoje, o Giedraičiuose nesusilaukė dėmesio. Tam, kad suprastume kokių idėjų laikėsi revizionistinio sionizmo atstovai, būtina pažymėti, kad ši sionizmo kryptis buvo jauniausia, skatinusi karinį narių pasirengimą, masinę emigraciją užimant teritorijas abipus Jordano.

<…> Socialistiniam sionizmui daugiausia balsų buvo atiduota Giedraičių miestelyje. Galima manyti, kad ideologiniai šūkiai, reiškę susirūpinimą darbo žmonių gerove, visų piliečių ekonomine ir socialine lygybe ir garantijomis, buvo patrauklūs ne tik žydų proletariatui, bet ir tarnautojų, smulkiųjų prekybininkų, laisvųjų profesijų viduriniam sluoksniui. <…> Mažesnio populiarumo socialistinis sionizmas ir Darbo partija susilaukė Alantos miestelyje, o Balninkuose ši kryptis turėjo labai mažai pasekėjų. Mažai populiarus religinis sionizmas kartu su sąjūdžiu „Mizrachi“ daugiausia pasekėjų turėjo Balninkuose, ir kiek mažiau – Alantos miestelyje. Tik vienas žmogus Giedraičių miestelyje balsavo už šią sionizmo kryptį. Šios krypties veikėjai puoselėjo hebrajistinio sąjūdžio idėją, bandė pristabdyti vis labiau įsigalinčią sekuliarizaciją visose bendruomenės gyvenimo sferose. Religiniam sionizui priklausė labai religingi žydai.

<…> Pirmojo pasaulinio karo metais prasidėjo lietuvių ir žydų bendradarbiavimas, kuriant Nepriklausomą Lietuvos Respubliką. 1918 m. paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, sionistinės pakraipos žydų iniciatyva bandyta išsireikalauti žydų bendruomenei administracinį savarankiškumą. Tai buvo naujas reiškinys Lietuvos žydų istorijoje. Žydams 1920 m. suteikta autonomija Nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje.

<…> Alantos žydų bendruomenės taryboje buvo penki nariai: Izraelis Chaimas, Zelikas Rappoportas, Kvarecas, Michalas Charmas bei Icakas Angelcikas. Šio miestelio žydų bendruomenė savo veiklą buvo jau pradėjusi 1920 m. gruodžio 10 d., nes tuomet pateikė Žydų reikalų ministerijai miestelio žydų statistiką. Vienas iš pagrindinių šio miestelio žydų bendruomenės tarybos uždavinių buvo mokyklos hebrajų kalba įsteigimas. Šis faktas leidžia daryti prielaidą, kad tuomet žydų bendruomenėje buvo artimos sionizmo idėjos puoselėjant senąją hebrajų kalbą.
1923 m. įvyko nauji bendruomenės tarybos rinkimai. Iš 113 žydų, turėjusių teisę būti renkamiems bei balsuoti, balsavo 106. Į bendruomenės tarybą kandidatavo 12 žmonių. Balsai pasiskirstė taip: Z. Rappoportas surinko (98 balsus), R. Kvaras (97 balsus), A. Engelcikas (64 balsus), Y. Gilinskis (62 balsus), Y. H. Glickas (60). Tą pačią dieną įvyko rinkimai į Nacionalinę Lietuvos Žydų asamblėją. Bendruomenės tarybos veiklą atskleidžia jos organizuoti vakarai. 1921 m. taryba surengė vakarą žydų mokyklos rėmimui.1 1923 m. Alantos žydų bendruomenės taryba rašė prašymą Utenos apskrities viršininkui leisti surengti vakarą su Libino spektakliu „Digibrocheme hercer“ (liet. Sumušta širdis). Lėšas surinktas vakaro metu ketino skirti našlaičiams vaikams.

<…> 1918 m. įsikūrusi Lietuvos komunistų partija, ilgą laiką buvusi pogrindyje, atsigavo ir pradėjo stiprėti pasaulinės ekonominės krizės metais.2 Visoje Rytų Europoje, taip pat ir Lietuvoje, žydų vaidmuo komunistiniame judėjime buvo ženklus. <…> Įdomu tai, kad Molėtų miestelyje tyrinėjamuoju laikotarpiu komunistinėms organizacijoms priklausė tik žydai. <…> Alantos bendruomenės taryba vykdė kultūrinę, labdaringą veiklą, įsteigė Alantos žydų pradžios mokyklą.

_____________________________________________________________________________________

Į Jus žvelgia 1939-1940 m. atsitiktinai parinktų devyniolikta jaunuolių iš Alantos krašto, kurie netrukus pradėjo eiti savo tarnybą nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje. Nepaisant skirtingos tautybės, religijos, išsilavinimo ir aplinkui siaučiančio karo, jie ruošėsi atlikti laisvos valstybės piliečiams priderančią pareigą (dr. Norberto Černiausko aarchyvas).

Ruvinas (19). Kostas (20)

Jonas (19). Afanasas (19). Mauša (18)

Stasys (19). Mitrofanas (21). Jankelis (18)

Juozas (18). Jonas (19). Aleksandras (18)

Aleksandras (19). Petras (19). Stasys (18)

Jonas (18). Jeronimas (19)

Jonas (19). Izraelis (19). Viktoras (20)

_______________________________________________________________________________

Petras Tarasenka ir Alanta

Gintautas Šeikis

Petro Tarasenkos gimtinė – Karališkių kaimas Balninkų valsčiuje, Ukmergės apskrityje. Karališkių kaimas nuo senų laikų priklausė Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdoms kaip ir kiti aplinkiniai Balninkų kaimai. Karališkių kaimo pavadinimas siejamas su gyventojų privilegijomis: ten gyveno karališkieji valstiečiai, baudžiavos laikais nėję lažo dvare. XVII–XVIII amžiuje tai buvęs kolonistų – žydų, totorių, sentikių, stačiatikių ir netgi čigonų kraštas. Dar ir dabar Balninkų apylinkėse išlikęs posakis „Balninkai – tai Lietuvos Sibiras“.

  

Paties P. Tarasenkos ir jo giminaičių prisiminimuose minimos Ukrainos apylinkės, iš kurių po religinių neramumų į Lietuvos teritoriją persikeldavo ištisi kaimai. 1873 m. P. Tarasenkos senelis iš gretimo Merečiškių kaimo vedė Mariją Jevgenevną. Jų santuoką Karališkių maldos namuose įformino vientikių šventikas Vasilijus Darendovas. 1874 m. gimė Natalija Zubrickaja, P. Tarasenkos motina, kuri rugsėjo 7 d. pakrikštyta toje pačioje cerkvėje. 1893 m. šventikas V. Darendovas Karališkių maldos namuose įformino F. Tarasovo ir N. Zubrickajos santuoką. Kraičio jaunoji gavo nedidelį žemės sklypą prie pat cerkvės. 1893 m. gruodžio 18 d.  jauniesiems Tarasovams gimė sūnus Piotras. Bažnytiniame įraše naujagimis ir jo tėvai įvardijami stačiatikiais.

Kauno apskrities archyve saugomuose Alantos pradžios mokyklos dokumentuose pažymėta, kad 1905 m. vasario 20 d. pradžios mokyklos baigimo pažymėjimas buvo įteiktas mokiniui Tarasenko Piotrui Feodulovičiui – pagal metrikus Tarasovui. Kai 1912 m. į Alantos pradžios mokyklą jis atvyko dirbti mokytoju, oficialiuose Kauno gubernijos mokytojų sąrašuose yra jau Tarasenkos pavardė. Karališkių kaime gyveno daugiausia rusų tautybės gyventojai, kurie vertėsi žemdirbyste, žvejyba ir dailidės amatu. Tačiau iš nederlingos, paežerėse išsimėčiusios žemės pragyventi buvo labai sunku. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje carinėje Rusijoje priėmus alkoholio monopolio įstatymą, miestuose ir miesteliuose kūrėsi degtinės monopoliai su visa tam reikalinga infrastruktūra: gamyba, transportavimu ir prekyba. Daugelis Karališkių kaimo gyventojų įsitraukė į šį verslą ir dažniausiai užsiiminėjo degtinės pervežimu. Kiek tai buvo legalu, kiek ne, sunku pasakyti. Bet aišku viena, kad tai buvo pelningas ir kartu pavojingas verslas. Petro Tarasenkos tėvas F. Tarasovas, gana mokytas žmogus, įsidarbino Alantos degtinės monopolyje ir apie 1902 m. su šeima persikėlė į Alantą.  Čia Tarasovai iš vietinio gyventojo Vladislovo Drazdausko išsinuomojo dalį namo netoli tuo metu statomos naujos bažnyčios. Kitoje namo pusėje gyveno pats savininkas. Apie 1907 m. jis tą namo dalį pardavė buvusiam Alantos bažnyčios vargonininkui Florijonui Targonskui, su kurio šeima Tarasovai palaikė gerus santykius, F. Targonskas turėjo įtakos būsimojo archeologo ir rašytojo pasaulėžiūrai. P. Tsenkos šeima šiuose namuose gyveno iki 1914 m. rudens, kai Petras buvo mobilizuotas į carinę armiją kovoti fronte, o jo šeima – tėvas Feodulas, motina Natalija, seserys Katerina, Valentina ir brolis Anatolijus – evakavosi į Rusijos gilumą. Tėvas F. Tarasovas Alantoje dirbo degtinės monopolio, kurio pastatas buvo miestelio pakalnėje, dabartinėje Kazlų sodybos teritorijoje, vedėju.

1905-ieji metai į palyginti ramų Alantos gyvenimą atnešė sumaišties: miestelyje vienas po kito vyko prieš carinę valdžią nukreipti mitingai, kuriuos organizavo vietiniai ir apskrities socialdemokratai. Šie įvykiai tiesiogiai palietė ir P. Tarasenkos šeimą: maištautojai nuniokojo degtinės monopolio patalpas, išdaužė langus, sunaikino prekes. Nors monopolio vedėjo pareigos buvo pavojingos, jos buvo svarbios ir pelningos. Vadovaudamas degtinės monopoliui, F. Tarasovas sugebėjo išlaikyti savo gausią šeimą, išleisti vaikus į mokslą. Jis buvo gerbiamas žmogus Alantoje. 1911 m. Alantoje steigiant Vartotojų kooperatyvą, F. Tarasovas buvo vienas iš jo steigėjų ir kandidatų į pirmininkus greta tokių žymių žmonių kaip varpininkas daktaras J. Gaidys-Gaidamavičius, dvarininkas K. Kozioll-Pochlevskis. Tai rodo Alantos bažnyčios archyve surasti dokumentai. F. Tarasovas alantiškių prisiminimuose išliko kaip šviesus, gerai lietuviškai kalbantis, gerų patarimų vietiniams gyventojams negailintis, niekada neatsisakantis padėti žmogus. 1905 m. P. Tarasenka baigė pradžios mokyklą, dirbo raštininku Alantos valsčiuje. Vėliau savo atsiminimuose P. Tarasenka prisimins, kad parašęs vieną raštą lietuviškai ir iš raštininko pareigų už tai buvęs atleistas. Pavyzdžiui, už tai, kad mokykloje nebuvo stačiatikių ikonos, vietos viršaitis Umbrasas „buvo pasodintas į daboklę ant penkių dienų“ – taip rašė to meto laikraštis „Vienybė“ (1908 m. Nr. 10).

Šiuo gyvenimo laikotarpiu P. Tarasenka sutiko du žmones, kurie vėliau meiliai minimi atsiminimuose arba tapę jo kūrinių herojų prototipais, – tai senelis Yla ir piemuo Pilimonas. Keli kilometrai nuo Alantos, pakeliui į gimtuosius Karališkius, senose mažytėse Laičių kaimo kapinaitėse išlikęs kapo kauburėlis, ant kurio apie 1960 m. giminaičių pastatytas paminklas su užrašu: „Užburtų lobių pasakotojas Kazimieras Yla 1850–1930“. Seni Petro Tarasenkos bičiuliai iš Pasuojės kaimo – Ona ir Jurgis Siminkevičiai, 1956 m. gavę dovanų ką tik išleistą knygą „Užburti lobiai“, padėkos laiške Petrui Tarasenkai rašė: „Ylos sūnus sužinojęs atėjo paskaityti, reikia, sako, mano anūkams įsigyti tokie raštai“. Senuose prisiminimuose minima, kad Ylos, buvę baudžiauninkai, gyveno ir ėjo lažą netoli dabartinio dvaro, tačiau vėliau patekę pono Tadeušo Pac-Pamarnecko nemalonėn ir buvo nutremti į Jaurų pelkyną. Daug sunkiau atskleisti piemens Pilimono asmenybę, tačiau tikriausiai jis irgi realiai egzistavo. Alantoje buvo tik dviklasė pradžios mokykla, todėl 1906–1908 m. P. Tarasenka mokslus tęsė Anykščių pradžios mokykloje, kurioje kadaise mokėsi Antanas Baranauskas, Jonas Biliūnas, Antanas Vienuolis-Žukauskas. Baigęs Anykščių pradžios mokyklą, 1908 m. rudenį P. Tarasenka įstojo į Panevėžio mokytojų seminariją. Panaikinus spaudos draudimą, nuo 1906 m. jau galėjo mokytis ir katalikų tikėjimo jaunuoliai, tačiau 1907 m. duomenimis iš 132 moksleivių buvo tik 8 lietuviai. Nuo 1906 m. rugsėjo iki 1908 m. spalio seminarijoje lietuvių kalbą dėstė žymus kalbininkas, lietuvių bendrinės kalbos tėvas Jonas Jablonskis. Jis buvo vienintelis lietuvis mokytojas seminarijoje, o P. Tarasenka buvo pirmasis rusas iš seminarijos studentų, 1908 m. rudenį užsirašęs pas J. Jablonskį mokytis lietuvių kalbos.

Vasaros atostogų metu P. Tarasenka sugrįždavo į Alantą, domėjosi senovės paminklais, radiniais. Savo biografijoje rašė: „Besimokydamas Panevėžio mokytojų seminarijoje stebėjau žuvavimą ežere. Kai žvejys ištraukė tinklą – „trubicą“, nustebau pamatęs, kad vietoje molinių svarelių tinklas nusagstytas akmeniniais kirvukais, kas tai per daiktai aš žinojau, bet kad jie randasi Lietuvoje, tai buvo naujiena. Žvejys pasakodavo, kad tai Perkūno kulkos, jais Perkūnas muša velnius ir t. t. Pavyko tuomet gauti du kirvukus.“ Baigęs Panevėžio mokytojų seminariją, 1912 m. P. Tarasenka pradėjo dirbti Alantos pradžios mokykloje. Tuo metu mokykloje mokėsi daugiau kaip 100 mokinių. Be P. Tarasenkos dirbo dar du mokytojai – vedėjas suvalkietis Adomas Kliučinskas, baigęs Veiverių mokytojų seminariją, ir iš Sankt Peterburgo atvykusi mokytoja Jarmolajeva. P. Tarasenka per mėnesį gaudavo 28 rublių 20 kapeikų atlyginimą ir dar papildomai po keletą rublių už gimnastikos pamokas. 1912–1914 m. gyvenimo laikotarpio P. Tarasenkos veiklos Alantoje negalima atskirti nuo miestelio šviesuomenės, inteligentijos, viso miestelio kultūrinio gyvenimo, kuris prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo labai aktyvus. Nors P. Tarasenka mokė vaikus rusų kalba, kaip prisimena jo mokiniai, jis nevengdavo vartoti lietuvių kalbą, aiškindamas kai kuriuos dalykus, su mokinių tėvais bendraudavo lietuviškai, iš jo asmeninės bibliotekos buvo galima gauti paskaityti ir vieną kitą lietuvišką knygą ar periodikos leidinį. Sudegus Alantos senajai medinei mokyklai, vedėjas A. Kliučinskas ir jaunasis mokytojas P. Tarasenka aktyviai prisidėjo prie naujos mokyklos statybos, kreipėsi į mokinių tėvus ir apylinkės gyventojus, prašydami visokeriopos paramos. 1913 m. rudenį Alantoje atsidarė nauja mokykla su erdviomis klasėmis ir net gimnastikos sale. Alantos kultūrinis gyvenimas pagyvėjo, kai čia 1913 m. pavasarį atsikėlė dirbti vargonininkai ir būsimieji kompozitoriai Juozas Gruodis ir Juozas Karosas, kurių rūpesčiu Alantos naujoje bažnyčioje buvo įrengti žymios Goebelio firmos vargonai, tuo metu vieni geriausių Aukštaitijoje. Alantos jaunųjų bičiulių kompaniją papildė studentės Tumaitės ir jų brolis Adomas Tumas (J. Tumo Vaižganto giminaičiai), Pranas ir Jonas Vžešniauskai (pastarasis – žymaus dirigento prof. Vytauto Viržonio tėvas). Alantoje buvo nuolat rengiami lietuviški vakarai, suburtas puikus choras, įkurtas mėgėjų teatras. Alantoje buvo veikli Blaivybės draugija, įkurtas lietuviškas švietėjiškas būrelis „Vilniaus Aušra“. Kultūriniai vakarai dažniausiai vykdavo Blaivybės draugijos arba Vartotojų kooperatyvo patalpose, karčemos pastato salėje. Renginiuose buvo aktyvus ir jaunasis mokytojas.

Su daugeliu jaunystės draugų ir pažįstamų P. Tarasenką likimas suves ir vėliau, jau tarnaujant Lietuvos kariuomenėje. Kaune kariuomenės štabe dirbs su Baliu Bobeliu iš Motiejūnų kaimo, o 7-ajame pulke – su buvusiu Alantos bažnyčios vikaru, pulko kapelionu Vilhelmu Balandžiu. Jie, kaip ir P. Tarasenka, vėliau bus apdovanoti aukščiausiu tarpukario Lietuvos apdovanojimu – pirmojo laipsnio Vyčio Kryžiumi. Tačiau P. Tarasenkos didžiausias pomėgis ir aistra Alantoje buvo domėjimasis krašto praeitimi, jos istoriniais ir archeologiniais paminklais. Į šią veiklą jis įtraukė ne tik mokinius, bet ir suaugusiuosius. P. Tarasenka savo atsiminimuose rašė: „1912 m. pradėjau mokytojauti Alantos mokykloje. Vieną šeštadienį parodžiau mokiniams akmeninį kirvuką, paaiškinau ir paprašiau kas turi atnešti. Pirmadienį jų sunešė ar trisdešimt. Toks buvo jų gausumas. Mano kolekcija didėjo, bet pradėjo kirvukus rinkti ir kunigas vikaras.“ 1914 m. rugpjūčio viduryje su Alanta atsisveikino P. Tarasenka ir J. Gruodis. P. Tarasenka nuo rugsėjo 1 d. paskirtas dirbti į Tirmūnų pradinę mokyklą Utenos valsčiuje, bet jau spalio mėnesį jis išvyko į Sankt Peterburgą. J. Gruodis, gavęs alantiškių mecenačių Kazielaičių finansinę paramą, išvyko studijuoti į Maskvos konservatoriją.

Senieji alantiškiai dar prisimena, kaip tarpukaryje P. Tarasenka keletą kartų buvo atvykęs į Alantą. Aplankydavo gerą pažįstamą F. Targonską, namelį, kuriame gyveno. Apsistodavo dažniausiai Pasuojės kaime šalia Alantos pas vaikystės ir jaunystės draugus Oną ir Jurgį Siminkevičius. Aukštas, išvaizdus, visada su pulkininko uniforma ir ant krūtinės prisegtu Vyčio Kryžiumi, praeidamas grįstomis Alantos miestelio gatvėmis, P. Tarasenka atkreipdavo ne vieno alantiškio, ypač alantiškės dėmesį. Paskutinis P. Tarasenkos susitikimas su Alanta ir jos žmonėmis įvyko 1960 m. gegužę. Šio susitikimo iniciatorius buvo mokytojas Adolfas Pranckūnas, kuris tuo metu vadovavo mokyklos kraštotyros būreliui. Apsistojo svečias Pasuojės kaime pas Siminkevičius, susitiko su mokiniais kraštotyrininkais, su jais aplankė gretimus Antakščių ir Maišiakulės piliakalnius. Pilnutėlėje mokyklos salėje pasisakė tarsi savo gyvenimo ataskaitą: „Aš dirbau tam, kad žmonės suprastų, gerbtų save ir žengtų į šviesesnę ateitį, kad pamiltų darbą, tėvynę. Aš patenkintas, kad galiu atsiskaityti jums, aluntiškiai“. Alantos moksleiviams jis pakartoja savo užburtų lobių esmę: „Žmogus – užburtas lobis. Mes ieškome lobių: kada pabaigiame septynmetę mokyklą – imame varinius pažaliavusius pinigus, kada pabaigiame vidurinę – imame sidabrą, pabaigę aukštąjį mokslą – auksą, o dar vėliau – deimantus. Todėl visi mokykimės, kad rastume deimantus“. Tačiau svarbiausias P. Tarasenkos sugrįžimas į Alantą buvo pasirodžius jo knyga „Užburti lobiai“. Autorius sulaukė alantiškių prašymų susitikti. „Visą Lietuvą išvaikščiojęs, pasenau, bet šių kelionių negaliu atsižadėti. Lyg pasakų vanduo jos gaivina mano silpstančias jėgas, iš naujo išžiebia meilę žmogui ir gimtajam kraštui. Ypač malonu keliauti aukštaičių vieškeliais. Vingiuoja, rangosi jie lyg žalčiai visomis kryptimis tarp kalnų ir ežerų. Kitas žiūrėk įsidrąsinęs žiebia vietoje per aukštas kalvas, bet kur nors klony užtinka ežerą ir nedrįsdamas jo perkirsti pasuka į šalį, šliejasi prie krantų, o paskui lyg susigėdęs savo bejėgiškumo, neria į mišką“, – gyvenimo pabaigoje rašė P. Tarasenka. (Sutrumpino V. Ž.).

______________________________________________________________________________

…paskutinis Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis – taip pat iš Alantos krašto. Nuotraukos: 1) apie 1960 m., 2) 1950 m. su Broniumi Rakevičiumi-Tauru.

Iš Jono Matulionio šeimos albumo

…Alantos dvaras su raudonomis žvaigždėmis po sovietinės okupacijos…

 

…ir tai, kas liko iš Alantos žydų istorijos. Viena iš nedaugelio Lietuvoje Alantos medinė sinagoga 2015-ųjų vasarą.

Nuo 2007 m. vasaromis Alantoje vyksta kasmetiniai Santaros-Šviesos suvažiavimai

Nuo 1993 m. liberalios minties organizacijos Santara-Šviesa suvažiavimai vyksta Lietuvoje. Stasio Paškevičiaus nuotraukoje – pirmojo suvažiavimo Alantoje nuotaikos (2007). Priekiniame plane – 2015 m. miręs santarietis architektas Vytautas Vepštas. Centre – Egidijus Aleksandravičius.