Pastovumo ir žinojimo, išminties ir tikėjimo Vaidotui Žukui suteikė suartėjimas su krikščionybe (su Elada, katalikybe bei pietistiniu protestantizmu). Autorius kūrybą užtvindė Kristaus, Marijos, įvairių šventųjų ir įvairių sakralinių daiktų vaizdais, atkeliavusiais iš Šventojo Rašto, Augustino, Petro Skargos Žyvatų šventųjų, Pranciškaus Asyžiečio gėlyčių, Tomo Kempiečio, jėzuitų martyrologijos, senųjų brevijorių, mišiolų ir kaimiškų kantičkų. Kažin ar šį periodą galima vadinti ramiu, kadangi V. Žuko, kaip menininko, tęsiančio ir plėtojančio sakralinio meno tradiciją, tikėjimas yra aistringas – impulsyvus, egzaltuotas, kenčiantis. Beveik visi šventieji personažai dega mistine ugnimi, virpa transcendentiniu drebuliu, gestikuliuoja sakralizuotais judesiais. Žinoma, už viso to liturginio šurmulio, tarytum Šventyklos uždanga, lyg koks nematomas ikonostasas tvyro visiškai ramuma, tikras tikėjimas ir pasikliovimas Apvaizda, kurią sunku išreikšti žodžiais ar pavaizduoti. (dr. Vidas Poškus)
