media

http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/paulius-subacius-582-600995?comments

2016 kovo 2 d. LRT Klasikos filmo anonsas: https://vimeo.com/156782327

Naujausi straipsniai:

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/v-zukas-justinas-marcinkevicius-ir-leninas.d?id=70504174

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kaip-moletuose-naikino-zydus-uzdare-sinagogoje-tris-dienas-laike-be-maisto-ir-vandens.d?id=70457546

LRT televizijos žurnalistai, kuriantys naujausią TV laidą apie dvaro galerijos autoriaus gyvenimą ir kūrybą.

Alanta-Vilnius. Nauja paroda: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-02-10-vilniaus-bernardinuose-60-votu/140651

http://www.delfi.lt/veidai/kultura/alanta-mazoji-kulturos-sostine.d?id=70136686

http://lzinios.lt/lzinios/Gimtasis-krastas/alanta-mazoji-kulturos-sostine/216221

Pasaulio lietuvių šiuolaikinio meno “Kvadrienalės 2014 - dailė ant vėliavos stiebo” organizavimas Vilniuje http://kvadrienale2014.lt/ Kvadrienalės svetainės kūrėjai yra tie patys dizaineriai, kurie sukūrė ir svetainę www.zukasalanta.lt

Video medžiaga (2015 10 24): http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/86292/stilius

LRT žurnalistė Violeta Baublienė. “Stiliaus” kūrybinė grupė Alantos dvaro galerijoje (2015 06 19).

http://www.ziniuradijas.lt/epizodas/2015/06/27/kas-yra-kas-lietuvoje/45725

http://www.delfi.lt/pramogos/kultura/alantos-dvare-atidaryta-v-zuko-meno-galerija.d?id=68363476\

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-06-25-alantos-dvare-atidaroma-v-zuko-meno-galerija/132377

http://www.alfa.lt/straipsnis/15163073/meno-misionierius-vaidotas-zukas-dabar-gyvenu-europoje-ir-aukstaitijoje

http://bendraukime.lrytas.lt/reporteris/neiprastas-renginys-zydu-bibliotekoje-ar-cia-vyks-zydo-zuko-paroda.htm

http://lzinios.lt/lzinios/zmones/v-zukas-niekada-nebuvau-labai-kuklus/55935

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/vzukas-ilgisi-dainuojanciu-zydu.d?id=59559331

http://www.tspmi.vu.lt/lt/audio-paskaitos/vaidotas-zukas-laisvas-zmogus-nelaisvoje-aplinkoje-justino-mikucio-asmuo-ir-idejos-451

http://valstietis.tv3.lt/Pradzia/Laisvalaikis/Zmones/Vaidotas-Zukas-gyvenu-be-svajoniu-ir-traumu

http://www.delfi.lt/pramogos/kultura/naujoji-vzuko-tapyba-lyg-tirstu-krauju.d?id=36256891

http://archyvas.7md.lt/lt/2011-10-14/daile_2/lietuviskos_tapybos_pilkasis_kardinolas.html

V. Žuko sukurtas LTV filmas (1991) apie mąstytoją Justiną Mikutį (su režisiere R. Kudzmanaite). I ir II dalis - lietuvių kalba

http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/26254

http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/26255

youtube variantas - su anglišku vertimu:

Ambasadorius V. A. Dambrava Alantoje – gyvenimas, vertas Holivudo V. Ž.

“Molėtų vilnis”, 2015 09 25

„Aš esu alantokas“, pasakė 95-kerių sulaukęs legendinis ambasadorius Vytautas Antanas Dambrava, kai šią vasarą naujajai Alantos dvaro galerijai dovanojo kelias retų knygų dėžes. Galvoju, kad Lietuvai V. A. Dambrava turėtų būti tas pat, kas vokiečiams buvo Konradas Adenaueris, italams De Gasperis arba prancūzams Robertas Schumanas. Visi šie žmonės buvo ryškios, įtakingos, valingos ir labai humaniškos asmenybės, padariusios didelę įtaką pokario pasauliui, krikščioniškai Europai. Rugsėjo 16 d. Alantos meno galerijoje ir susitikime Alantos gimnazijoje su moksleiviais, rajono vadovais ir vietine bendruomene V. A. Dambrava prisiminė septynerius vaikystės metus, praleistus šiame prieškario miestelyje, indėnų štabus, iškastus dvaro parko teritorijoje kartu su paskutinio dvaro savininko ministro Balio Sližio vaikais. Paklaustas apie tuometinius lietuvių ir žydų santykius, ambasadorius kartojo, kad Dambravų šeimoje žydai buvo visada gerbiami – motina vaikams nuo penktadienio vakaro nebeleisdavo triukšmauti, nes prasideda šabas – žydų šventės. Ambasadoriaus tėvas Silvestras Dambrava pradžioje buvo vargonininkas, mokėsi pas Juozą Naujalį, vėliau tapo Alantos policijos viršininku, gaisrininkų vadovu. Ambasadorius susitikime pasakojo, kad tėvelis buvo mėgstamas vietinių lietuvių ir žydų, žmonės surinko parašus, keldami jo kandidatūrą į Utenos apskrities burmistrus (merus). Tąsyk paprieštaravo Kauno valdžia. Net ir uždaręs banditėlį į areštinę, policijos viršininkas S. Dambrava prašė savo žmonos užtepti anam duonos – „gaila žmogaus“. Alantos svečias V. A. Dambrava prisiminė, kad vaikystėje patarnavo mišioms, kurias atnašavo Alantos bažnyčioje kitas alantiškis – arkivyskupas Teofilius Matulionis, 1933 m. kartu su dešimčia kitų Lietuvos kunigų, grįžusių iš Sovietų Rusijos kalėjimų, kai buvo iškeisti į Lietuvos bolševikų veikėjus.

Per pirmąją sovietų okupaciją 1941 m. birželio viduryje šešis Dambravų šeimos narius – abu tėvus, tris brolius ir seserį NKVD suėmė trėmimui į Sibirą. Studentauti pradėjęs Vytautas į tremtinių sąrašus nepateko ir liko vienas Vilniuje. Susitikime Alantos gimnazijoje ambadorius jaudindamasis pasakojo apie tąsyk, atrodo, beviltišką savo tėvelių ir brolių paiešką užkaltuose gyvuliniuose vagonuose Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje. Ir vis dėlto pavyko! Jį patį broliukai pamatė pro vagono plyšį. Į Sibiro šalčius vežama motina netgi privertė jį, liekantį studentą, paimti per plyšį paduotą žieminį paltą – tokia ji, motinos meilė! Tėtis S. Dambrava, atskirtas nuo šeimos, mirė iš bado Kraslago lagerio teritorijoje… O mamytė, trys broliai ir sesutė grįžo į Lietuvą po 17 metų tremties Altajaus krašte. Karo metais ambasadorius V. A. Dambrava baigė VU Teisės fakultetą, mokėsi muzikos, vaidybos meno. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, buvo aktyvus lietuvių tremtinių veikėjas. Įstojo į Insbruko universitetą, 1946 m. tapo teisės mokslų daktaras, studijavo Zalcburgo muzikos akademijoje „Mozarteume“. Išvykęs į JAV, tapo tarptautinės laisvųjų žurnalistų federacijos pirmininkas (1952). Buvo priimtas į JAV Valstybės departamento tarnybą, „Amerikos balse“ vedė radijo laidą „Antano Aukštaičio pastabos“. Trisdešimt penkerius metus dirbo JAV informacijos agentūroje (USIA), vėliau Miunchene buvo „Amerikos balso“ specialiosios naujienų tarnybos Europoje viršininkas (1955–1960), dar vėliau programų Lotynų Amerikai direktorius, JAV Jungtinio viešųjų reikalų departamento Vietname radijo programų vedėjas, dėstė Saigono universitete. Apie šį periodą ambasadorius V.A. Dambrava Alantoje juokaudamas pasakojo, kaip tiesė draugystės tiltus tarp jaunų vietnamiečių ir kareivių amerikiečių – gavo lėktuvą ir nuskrido su savo vietnamiukais studentais į JAV karinę bazę saloje – visi draugiškai maudėsi, sportavo, vaišinosi.

JAV Senatui pritariant, V. A. Dambrava 1969 m. Amerikos prezidento paskirtas į nuolatinę diplomatinę tarnybą, tapo JAV ambasadų Pietų Amerikoje viešųjų ryšių direktoriumi, generaliniu konsulu. Niekad nenutraukdamas žurnalistinės veiklos ir būdamas diplomatas Venesueloje visą dešimtmetį buvo tarptautinės politikos apžvalgininkas dienraštyje „El Universal“ (iki 1992). Tuo metu dirbti JAV ambasadose Argentinoje, Meksikoje, Venesueloje buvo nuolatinė rizika. Kai ambasadorius V. A. Dambrava buvo perkeltas į Salvadorą, teko užmūryti atstovybės langus iš gatvės pusės, nes komunistuojantys sukilėliai nuolat apšaudė. Didesnė pusė Amerikos ambasadų šiame regione buvo apšaudomos arba subombarduotos, keli ambasadoriai pagrobti, keli nužudyti. Ambasadorius V. A. Dambrava ne tik visa tai ištvėrė, bet ir toliau tiesė draugystės tiltus. Apie šį periodą meksikietis filosofas prof. del Valle rašė: „Buvau nustebintas šio Amerikos lietuvio diplomato, įsiveržusio kaip staigus vėjo gūsis ir parodžiusio aiškų norą keisti nusistovėjusius stereotipus. Tarsi būtų plūstelėjusi šviežio oro banga, atnaujinusi ir atgaivinusi sustingusią diplomatijos sąvoką. Supratau, kad Vytautas Dambrava yra konsulas „Duende“. Pasak Garcijos Lorcos, „Duende“ – tai ne vien gabumai, tai kerintis stilius, tai kraujas. Dambrava žino tūkstančius būdų kaip įsigyti draugų ir natūraliai vykdyti užsibrėžtą misiją. Degtinė, pianinas, daina – viskas jam gali tarnauti ardant kliūtis ir užmezgant santykius tarp „aš ir tu“. Natūraliai draugiškas ir tikrai dosnus. Kaip graikas Zorba jis gali improvizuoti bet kada ir kaip panorės. Manau, kad Valstybės departamentas, t. y. Jungtinių Valstijų Informacijos agentūra dar tik pradeda suvokti nepaprastas šio fantastiško „Duendės“ savybes ir galimybes“ („El Tiempo“).

Lietuvai atkovojus laisvę V. A. Dambrava buvo paskirtas LR nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Venesuelai, Kolumbijai, Argentinai, Brazilijai, Urugvajui. Buvo specialiųjų misijų ambasadorius Lotynų Amerikai ir Karibų jūros regionui. Galiausiai paskirtas Lietuvos ambasadoriumi Ispanijai (1999–2004), taip pat Marokui ir Andorai. Susitikime Alantos gimnazijoje ambasadorius pasakojo apie asmenines pastangas, kurių teko imtis, siekiant palenkti Ispanijos generolus Lietuvos naudai, kad Ispanijos karalystė taptų Lietuvos advokatė, siekiant mums įstoti į NATO. Po ilgų diplomatinių peripetijų ir suorganizuotų aukšto lygio kariškių vizitų į Lietuvą Ispanijos balsas buvo gautas. Dar 1999 m. vasarą kartu su ambasadoriumi dalyvavome ir pranešimus skaitėme „Į laisvę” fondo surengtoje studijų savaitėje Anykščiuose. Ambasadoriaus V.A. Dambravos tema buvo „Nesibaigianti rezistencija: 25-ri metai be Juozo Brazaičio“. Savo žodį jis pradėjo nuo gilios nuoskaudos, kad Lietuvoje iki šiol taip mažai žinoma apie J. Brazaitį – mokytoją, mokslininką, rezistentą, politiką, valstybininką, Lietuvos laikinosios vyriausybės ministrą pirmininką, vyriausybės, kuri, ambasadoriaus žodžiais, buvo „pati švariausia, įžvalgiausia ir drąsiausia“. V.A. Dambrava anuosyk kartojo J. Brazaičio šūkį: „Grąžinkime moralę į politiką!“ ir pagrindinį jo gyvenimo priesaką: „Nenusivilti!“ Apybraižos pradžioje minėtoje knygų dovanoje Alantos dvaro galerijai kaip tik galima rasti visus J. Brazaičio raštus – tik imkit ir skaitykit! Šį rašinį noriu pabaigti vėl asmeniniu prisiminimu. Jaučiau didelę simpatiją ambasadoriui dėl jo tvirtos neprisitaikiusios krikščioniškos pozicijos diplomatinėje tarnyboje, žiniasklaidoje, bendraujant su pasaulio galingaisiais ir paprastaisiais, dėl jo atkaklumo, nepakantos neteisybei ir ypač dėl žmogiško atidumo. Buvo 2001-ųjų Velykos, tuomet buvau LRT gen. direktorius. Po Prisikėlimo mišių Alantoje kartu su visa šeima automobiliu važiavome į mūsų sodybos pusę. Suskambo telefonas, iš Madrido kalbėjo Lietuvos ambasadrius Ispanijos karalystėje, sveikino su Kristaus prisikėlimo šventėmis. Sakau jam: „Ambasadoriau, esame jūsų vaikystės Alantoje, teka saulė, po velykinių pamaldų leidžiamės nuo apsnigtų Alantos kalnų, čia labai gražu…“ ir girdžiu, kaip kitoje telefono pusėje balsas pradeda virpėti iš jaudulio. Daugiau foto: Renginiai.

Galerijos logotipas: