Istorija

Dokumentas, liudijantis Alantos istorijos pradžią

In nomine Domini amen. Ad perpetuam rei memoriam. Cum humana opera in se sunt labilia et a memoria hominum, que labilis est et caduca, facilime evanescant, neccesse est, ut literarum apicibus et testimonio fidelium perhennentur. Proinde nos Sigismundus Dei gracia magnus dux Lithwanie, Russie ect. ad cunctorum perhennem memoriam tam presencium quam futurorum deducimus quibus expedit presencium per tenorem. Quomodo in nostra costitutus precencia magnificus Ostik castellanus Wylnensis noster fidelis dilectus sanus corpore et bene compos sue racionis animoque nichilominus deliberato, non compulsus nec coactus dedit, donavit et in verum seu legittimum dotalicium resignavit domine Anne conthorali sue legitime curias cum villis videlicet Owantha in fluvio Wyrintha et Dewklibischky in fluvio Duxsta sitas, cum omni jure, libertate, domino, cencibus, fructibus et proventibus necnon omnibus et singulis pertinenciis suis sicud per serenissimum principem dominum Alexandrum alias Witowdum germanum nostrum carissimum curiam Owantha ipsi Ostik data, Dewklebischsky vero per ipsum Ostik tenta, ab antiquo sunt habiba et possesssa, rogatus precum per instanciam nos multiformem, quatenus dictam dotalicii donacionem nostris literis graciose confirmare dignaremur. Nos igitur ad preces ipsius inclinati contulimus, asscripsimus ac ratificamus necnon tenore presencium nostrarum literarum conferimus, asscribimus et ratificamus prefate domine Anne curias duas cum villis in virtute veri dotalicii cum omnibuss suis spectanciis et utilitatibus, que nunc sunt et in futurum per humanam industriam fieri possunt prout in suis limitibus singulis longe, late et circumferencialiter ab antiquo sunt distince et limitate. Nichil pro nobis aut nostris successoribus iuris aut domum in eisdem reservantes, serviciis nostris et nostrorum successorum dumtaxat semper salvis, pacifice ac quiete perpetuis temporibus possidendas, habendas, tenendas, commutandas, alienandas, donandas, filiabus suis aut cui sibi libuerit dandas et in usus suos beneplacitos prout sibi melius, comodosius et conculsius expedire videbitur convertendas. Ad quorum meliorem evidenciam presentes nostras literas nostro sigillo maiori fecimus communiri. Datum et actu min Troky feria quinta infra octavas sancti Johannis Baptiste anno domini millesimo quadrigentesimo tricesimo sexto. Presentibus strennuis et nobilibus Chodkone Jurgcowicz, Petrashio Montigerdowitcz tere Lithwanie suppremo marschalco et nobili Nikolao de Blaszcowitcz nostro secretario aliisque quampluribus testibus fidedignis.

Vardan Dievo, „Amen“. Įvykiui amžinai atminti. Kadangi žmogaus darbai netvarūs patys savaime ir žmonių atmintyje, kaip ir greitai praeinantis nuomario priepuolis, ir taip pat lengvai pamirštami, būtina patikimai įtvirtinti [juos] dokumentuose ir testamente. Dėl to mes, Žygimantas, iš Dievo malonės Didysis Lietuvos, Rusios ir t. t. kunigaikštis, įtvirtindami visų čia esančių ir būsimų [kartų] atmintyje, mes aprašome iš eilės čia esantiems paaiškinti. Kaip mūsų akivaizdoje bajoras Astikas, Vilniaus kaštelionas, ištikimas mūsų pavaldinys, sveikas kūnu ir būdamas aiškaus proto, ir deramai apgalvojęs, nekurstomas ir neverčiamas, atidavė, dovanojo ir iš tikrųjų teisėtai perrašė kaip dovį kunigaikštytei Onai, savo sutuoktinei, teisėtai kiemus(dvarus) su kaimais, o būtent Alantą prie Virintos upės ir Deuklebiškes prie Dūkštos upės esančius, su visa teise, laisve, valdymu, cenzais, vaismedžiais bei visais derliais ir vienvaldžiam naudojimui prakilnusis kunigaikštis Aleksandras, tai yra Vytautas mūsų maloningiausiasis, valdyti Alantą tam pačiam Astikui buvo davęs, kaip Deuklebiškes iš tiesų jis buvo perdavęs Astikui, nuo senų laikų yra jo valdomi, atkakliai daugel kartų melsdamas į mus kreipėsi, kad mes suteiktume malonę įtvirtindami mūsų dokumentu žodžiu suteiktą dovį. Ir mes maloningai jo meldimus išklausėme, surašėme ir priėmėme sprendimą, mes sugretiname iš eilės savo turimus dokumentus, mes parašėme atsakymą ir priėmėme sprendimą kunigaikštytei Onai teisėtai du kiemus su kaimais kaip tikrą kraitį su visais jų statiniais ir nauda, kuri žmonių dabar ir ateityje dėl žmonių veiklos bus, kad valdytų per visą ilgį, plotį ir apylinkes, pagal nuo senų laikų nustatytas ribas ir ežias. Niekas iš mūsų ar mūsų paveldėtojų teisės arba namo iš jų paveldėtojų, mūsų pavaldinių ir mūsų paveldėtojų, kol jie, būdami sveiki, taikoje ir ramybėje, amžinajam valdymui, naudojimui, išlaikymui, mainams, pardavimui, dovanojimui savo vaikams ar kam nors savo valia atiduoti arba naudotis saviesiems geradariams savo labui, naudai ir pelnui perduoti, grąžinti negali. Geresniam įrodymui šie mūsų potvarkiai mūsų aukščiausiuoju antspaudu sutvirtinti, mes darome. Datuota Trakuose, 1436 metų šv. Jono Krikštytojo oktavos ketvirtadienį (birželio 28 d.), dalyvaujant kilniems Chodkai Jurjevičiui, aukščiausiajam Lietuvos žemių dvaro maršalkai Petrui Mangirdaičiui ir bajorui Mikalojui Bilaškovičiui, kunigaikščio sekretoriui, bei daugeliui kitų pasitikėjimo vertų liudytojų.“ (Iš lotynų kalbos vertė Ringailė Svirskaitė).

Gintautas Šeikis

Daugelyje leidinių ir straipsnių nurodoma, kad Alantos vietovė pirmą kartą paminėta 1436 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis Alantą padovanojo Kristinui Astikui1 už nuopelnus kovojant su Švitrigaila.
Iš tikrųjų, 1436 m. birželio 28 d. pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas Alantos (Owantha) vardas, tačiau tai susiję visiškai su kitu istorijos faktu – su Žygimanto Kęstutaičio dokumentu, kuriuo jis patvirtino Vilniaus kašteliono Kristino Astiko dovio užrašymą žmonai Onai. Astikai tuo laikotarpiu jau valdė didelius žemės plotus kaimyninėse Pienionių (Kavarsko) ir Užpalių apylinkėse. Minėtą dokumentą XIX a. pirmojoje pusėje žymus to laikotarpio Lietuvos teisės istorikas Ignas Danilevičius (Ignacy Danilowicz; 1787–1848) išsamiai aprašė Lietuvos viduramžių istorinių dokumentų rinkinyje: „Žygimantas, Lietuvos, Rusios ir kt. didysis kunigaikštis, tenkindamas Vilniaus kašteliono Astiko asmeninį prašymą (fidelis noster), patvirtina jo skirtinį dovį (dotalem donationem) ir atsisakymą pagal dovio teisę (dotalitium) žmonos Onos naudai kiemų (dvarų) (curias) su kaimais: Alantos (Owantha), esančios prie Virintos upės, bei Deuklebiškio prie Dūkštos upės su visomis teisėmis, laisvėmis, valdymu, činšais, pajamomis ir priklausiniais, su kokiais Astikui Alantą suteikė kunigaikštis Aleksandras, tai yra Vytautas, tikras Žygimanto brolis, o Deuklebiškis atitinkamai nuo senų laikų priklausė Astikui. Žygimantas savo raštu patvirtina minėtą dovio donaciją (in virtute veri dotalitii) su visais priklausiniais, dabartine ir būsimąja nauda, pagal senas ribas, nieko sau nei savo palikuonims iš ten neišimant, bet suteikdamas Onai galią minėtas valdas laikyti, keisti, perleisti, duoti dukroms arba kam panorės. Datuota Trakuose, 1436 metų šv. Jono Krikštytojo oktavos ketvirtadienį (birželio 28 d.), dalyvaujant kilniems Chodkai Jurjevičiui, aukščiausiajam Lietuvos žemių dvaro maršalkai Petrui Mangirdaičiui ir bajorui Mikalojui Bilaškovičiui, kunigaikščio sekretoriui, bei daugeliui kitų liudytojų.“ I. Danilevičius, kuris paprastai tiksliai nurodydavo aprašyto dokumento saugojimo vietą bei būklę, šiame mus dominančiame pergamente apsiribojo įrašu: „Lotyniškas originalas saugomas Vilniaus kapitulos aktuose.“ Atliekant Vilniaus kapitulos archyvo inventorizaciją, kuri vyko 1913–1929 m. rengiant Vilniaus katedros ir diecezijos diplomatinį kodeksą, šis dokumentas nebuvo aptiktas. Žymus lenkų istorikas Ježis Ochmanskis (Jerzy Ochmanski; 1933–1996), remdamasis I. Danilevičiaus nuoroda, Žygimanto Kęstutaičio sudarytą dokumentą pripažino dingusiu. Taigi, atrodė, kad vertingas liudijimas apie Radvilų domeno (valdų) pradžias yra negrįžtamai prarastas. Bet lenkų istorikas Rafalas Javorskis (Rafal Jaworski) labai pasistengė ir prieš keliolika metų ne tik surado dokumento originalą, paskelbė jo pilną tekstą, bet ir atskleidė jo laikino dingimo priežastis, kurios vertos atskiro pasakojimo. Paaiškėjo, kad dominantis dokumentas yra Lenkijos mokslų akademijos Kurniko bibliotekos pergamentų kolekcijoje. Išsiaiškinti, kaip pergamentas pateko į Kurniko bibliotekos rinkinius, tyrėjui padėjo dorsaliniai užrašai, kurie byloja, kad tas dokumentas XVI–XVIII a. buvo saugomas Nesvyžiaus rinkiniuose. Rafalis Javorskis mano, kad pergamentas į Kurniko biblioteką pateko greičiausiai 1821 m. kartu su archyvinių dokumentų, atsidūrusių iš Nesvyžiaus, kolekcijos, kai grafas Tytusas Dzialinskis (Tytus hr. Dzialynski;1796–1861) nupirko Nesvyžiaus archyvo dokumentų kolekciją iš buvusio Radvilų archyvaro ir bibliotekininko Kajetano Kvetkausko (Kajetan Kwiatkowski; 1796–1852), kuris, pasinaudojęs prasta savininkų kontrole, pasisavino nemažą dalį jo globai patikėtų archyvinių dokumentų. Daug jų, nupirktų kunigaikščio Adomo Čartoriskio (Adam Jerzy Czartoriski; 1770–1861), atsidūrė kunigaikščių Čartoriskių bibliotekos rinkiniuose ir Račinskių bibliotekoje Poznanėje, bet didžioji archyvo dalis pateko į Kurniko bibliotekos saugyklas. Tuo metu, kai I. Danilevičius dirbo prie savo diplomatinio kodekso, pergamentas kartu su kitais archyviniais dokumentais, nupirktais grafo T. Dzialinskio, jau buvo Kurniko bibliotekoje. Rafalas Javorskis mano, kad ten I. Danilevičius gavo galimybę prie jo prieiti, nes Vilniaus universiteto profesoriaus Joachimo Lelevelio (Joachimow Lelewelow; 1786–1861) dėka XIX a. trečiajame dešimtmetyje užmezgė kontaktą su grafu T. Dzialinskiu. Jie abu domėjosi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teisės paminklais. Labai tikėtina, kad pergamento „savininkas“, padaręs jį prieinamą leidėjui, iškėlė sąlygą, kad I. Danilevičius publikacijos atveju neatskleistų faktinės dokumento saugojimo vietos.
Grafas T. Dzialinskis turėjo priežasčių imtis atsargumo priemonių, nes tuo metu vyko teismo procesas, kurį jam iškėlė Radvilų palikuonys dėl kitų dokumentų pasisavinimo iš Nesvyžiaus archyvų. Tikriausiai todėl I. Danilevičius, norėdamas paskelbti apie savo atradimą, užuot pateikęs faktinę dokumento saugojimo vietą, nurodė klaidingą adresą – Vilniaus kapitulos archyvą. Vėliau, atskleidus dingimo faktą, nepaisant Radvilų giminės palikuonių pastangų, iš Nesvyžiaus pasisavinta medžiaga nebuvo atgauta ir toliau liko Kurniko bibliotekos saugyklose.
Istorikai neabejoja Žygimanto Kęstutaičio patvirtinto dokumento originalumu. Tai patvirtina tiek jo išorės, tiek ir vidaus analizė (rašymo medžiaga bei rašto braižas, atitinkantis epochos reikalavimus). Prie dokumento prikabintas antspaudas bei jo pritvirtinimo būdas, kaip ir dokumento formuliaras ir turinys, nekelia jokių abejonių dėl jo autentiškumo. Ant dokumento spalvotomis virvelėmis prikabintas į bespalvį vašką įspaustas 95 mm skersmens dokumento davėjo karališkas antspaudas. Yra žinomi du Žygimanto Kęstutaičio karališkojo antspaudo variantai. Pagal Marijano Gumovskio (Marian Gumowski; 1881–1974) tipologiją, ant Kurniko dokumento pakabintas antrosios atmainos antspaudas, naudotas didžiojo kunigaikščio kanceliarijoje 1434–1437 m. Kaip ir kitų išsaugotų egzempliorių, antspaudas įspaustas į bespalvį vašką ir puikiai išliko dėl jo apsaugojimo būdo. Antspaudas yra apie 40 mm pločio grubesnio vaško kiaute, kurio briaunos yra 20 mm storio ir apie 100 mm aukščio. Kiautas yra papildomai aptrauktas minkšta balta oda, kuri atlieka maišelio-voko funkcijas. Antspaude gana gerai išlikęs užrašas lotynų kalba gotiškais rašmenimis: s + magistatis + incliti + principis + dni + sigismundi +dei : gracia + magni + ducis + lithwane + russie + et. 3. Kristino Astiko žmonos Onos dovį sudarė du dvarai su kaimais: Deuklebiškis, kurį Astikas turėjo nuo seno (ab antiquo), bei Alanta, suteikta jam Vytauto privilegija. Pastarąjį faktą liudijantis dokumentas, be abejo, išplėstų chronologines Alantos ribas, tačiau šio istorinio šaltinio likimas ir konkreti Alantos paminėjimo jame data iki šiol nėra žinomi. Tiek Lietuvos, tiek Lenkijos istorikų nuomone, Kurniko bibliotekoje saugomas dokumentas yra seniausias dovio taikymo Lietuvoje, už valdovo namų ribos, liudijimas. Pats dovis galėjo būti užrašytas anksčiau, o 1436 m. – tik patvirtintas. Kurniko bibliotekoje saugomas dokumentas reikšmingas ir tuo, kad jis laikomas vienu pirmųjų ir (ar) vieninteliu didžiųjų kunigaikščių Kristinui Astikui sudarytu aktu, dokumentuojančiu Radvilų turtų pradžią. Manau, kad šis dokumentas kaip svarbus ne tik XV a. Lietuvos istorijos tyrinėtojams, bet ir Alantai, kitais metais švęsiančiai savo vardo pirmojo paminėjimo 580-ąsias metines („Voruta“, 2015 06 27).

Senieji Alantos dvaro parko medžiai. Stasio Paškevičiaus nuotraukos

Kunigaikštis Pac-Pomarnackis

Kunigaikščio Pac-Pomarnackio dvaras Alantoje buvo pastatytas 19 a. antroje pusėje. Šeimininkai čia atvykdavo vasaromis (kitu metu rezidavo Prancūzijoje, Nicoje). Svetainėje skelbiamos Alantos dvaro paveikslų, porceliano ir baldų kolekcijos nuotraukos - iš 20 a. pradžios (apie 1905 m.). Yra žinių, kad prieš pat Pirmąjį karą 1914 m. Pac-Pomarnackiai iš Alantos dvaro išsivežė 14 vežimų su kolekcija ir kitais rakandais. 1915 m. dvarą suniokojo čia apsistoję kaizerio kareiviai. Keli Alantos dvaro paveikslai šiuo metu yra Kauno M. K. Čiurlionio galerijoje, samurajaus šarvai - Kauno Karo muziejuje, pora baldų - stalas ir supamasis krėsliukas - dabartiniame Alantos dvare. Antro aukšto patalpose (Elvyros Satkūnaitės bibliotekoje) yra išlikęs nerestauruotas dvaro parketas.

Grzegorz Gayny
Pac-Pomarnackių giminė turėjo Gozdavos herbą ir nuo senų laikų buvo apsistojusi Ukmergės rajone. Pirmuoju giminės atstovu K. Niesieckis įvardija Lauryną Pac-Pomarnackį 1674 m. Tačiau Laurynas ne Alantos giminės linijos.
Paskutiniu Alantos dvaro savininku iki I pasaulinio karo buvo Tadeuszas Pac-Pomarnackis.

1853 m. Pac-Pomarnackiai pastatė Alantoje italų vasaros rezidencijos stiliaus rūmus su apžvalgos bokštu, tvartais, arklidėmis ir kitais ūkiniais pastatais. Rūmai stovėjo ant aukštų stačiakampės formos pamatų, buvo vieno aukšto, tik centrinė dalis dviaukštė, dengta trikampiu frontonu, dekoruotu trimis pseudogotikiniais bokšteliais. Rūmų fasadas glotniai tinkuotas su išradingai profiliuotais surišimų perėjimais į architektūrines detales vainikuojančius karnizus. Stogas aptakus, keturšlaitis, o vidurinio korpuso – dvišlaitis. Kairėje rūmų pusėje pastatytas keturių aukštų apžvalgos bokštas, užsibaigiantis plokščiu stogu su apžvalgos aikštele, apsupta ažūrine ketaus baliustrada. Bokšto kampai buvo nusklembti, jis buvo turtingai dekoruotas, tarytum koks piliastras, aukštus skyrė platūs karnizai su neogotikiniais raštuotais frizais. Savo išvaizda bokštas šiek tiek priminė vieną iš Rietavo Oginskių rūmų bokštų.

Alantos dvaras garsėjo savo turtingu interjeru. Išlikusiose fotografijose matome dekoratyvinio tinko lubas, ornamentuotą grindų parketą ir ištaigingus pietų baldus. Alantoje buvo gražus peizažinis parkas ir veja iš priekinės rūmų pusės. Galinė parko dalis suformuota geometriškai: ten buvo karpytos gyvatvorės, rutulio formos medžiai ir krūmai. Veja nuožulniai bangavo, sudarydama švelnų nuolydį ir atverdama puikius truputį kalvoto kraštovaizdžio vaizdus. Arčiau dvaro, ant vejos, buvo pastatyta daug vazų ir skulptūrų.

… Visuose kambariuose buvo parketo grindys, tačiau kiekviename kambaryje parketo piešinys vis kitoks. Kambario viduryje ir kiekvieno stačiakampio susikirtimuose buvo vertingos ąžuolo arba juodmedžio augalinių motyvų inkrustacijos. <…> Ant grindų buvo kilimai, sienos dekoruotos tapetais ar apmušalų audiniu, dažniausiai smulkaus rašto. Čia buvo pasiekta prabangos riba, kurią sau leisdavo tik labai pasipuikuoti linkę ponai. Švietė vertingi daugiašakiai šviestuvai iš dekoruotos bronzos, krištolo pakabučių ir puikaus stiklo. Prie jų stiliaus derėjo lempų gaubtai.

Namus apšildydavo aukštos krosnys, dažniausiai lygios, baltos spalvos. Viena iš jų buvo puošta figūrine scena.
Dvivėrės tamsios spalvos poliruotos durys buvo sukonstruotos iš kvadratinių ir stačiakampės formos filingų. Pokylių salė, kurioje kabėjo didžiulis krištolo sietynas, buvo pirmame aukšte <…>. …Ant sienų kabojo paveikslai. Sienos buvo apkabinėtos lėkštutėmis, nuotraukomis. Šeimos kambarys buvo su Pac-Pomarnackių paveikslais ir kitas – kambarys su dviem Tadeuszo Pac-Pomarnackio protėvių portretais. Tolimųjų Rytų kambarys-menė buvo įrengtas kaip kinų stiliaus arbatos kambarys su turtinga keramikos ir žibintų kolekcija. Buvo kambarys su Liudviko XV stiliaus sofų ir kėdžių komplektu ir paveikslų galerija, ir dar vienas Liudviko XIV stiliaus baldų komplektas, Bydermejerio stiliaus, eklektiški angliški ir prancūziški baldai.

Kunigaikščių palikuonė Alicja Pac-Pomarnacka iš Vroclavo (Lenkija). Viktorijos Kazlienės nuotrauka

—————————————————————————————————————————————

Alanta 1915 m. Automobilyje vokiečių karininkai.

————————————————————————————————————————————-

Alantos kraštas ir jo žmonės nepriklausomybės kovose 1918–1920 metais

Gintautas Šeikis

,,Nerasi tu niekur/ niekad nerasi/ ką tau savanoriai/ parnešė basi…“ (Jonas Graičiūnas)

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba, pirmininkaujama Antano Smetonos, paskelbė atkurianti šalies nepriklausomybę. Vietos savivaldos įstaigas Alantoje kaip ir kituose Utenos apskrities valsčiuose pradėta kurti dar esant vokiečių administracijai, kuri visokiais būdais tam trukdė. Utenos apskrities komisaras Balys Sližys pranešime vidaus reikalų ministrui rašė, kad kelias dienas derėjosi su vokiečių pareigūnais, kol lapkričio 26 d. gavo jų sutikimą valsčiuose organizuoti susirinkimus. Iki lapkričio 30 d. visuose Utenos apskrities valsčiuose, tarp jų ir Alantoje, buvo surengti rinkimai, Alantos valsčiaus komitetas išrinktas iš penkių žmonių. Komiteto pirmininku tapo Rapolas Kazlas iš Kazlų kaimo, nariais: P. Jakučionis, J. Steiblys ir mokytojas S. Slapšys. 1918 m. gruodžio pradžioje iš Alantos pasitraukė paskutinis vokiečių kareivis. Besitraukianti vokiečių armija išvežė rekvizuotą turtą, nusiaubė Alantos dvaro pastatą, išvežta Alantos bažnyčios vargonų dalis, aplinkui siautėjo dezertyrų gaujos. Alantos pradinėje mokykloje vokiečių okupacijos laikais buvo įkurta užkrečiamųjų ligų ligoninė, vėliau jos patalpos paverstos sandėliu, nebuvo aiškių valsčiaus administracijos ribų.

Pasitraukus vokiečių kariuomenei greitai paaiškėjo, kad Rusija ir Lenkija nebuvo geranoriškai nusiteikusios atsikuriančios Lietuvos atžvilgiu ir brandino planus ją pavergti. Bolševikų kariuomenė iki 1919 m. sausio pabaigos užėmė du trečdalius Lietuvos teritorijos. Gruodžio pabaigoje Alantą užėmė Raudonosios armijos Pskovo (Lietuvių) divizijos 7-asis pulkas.1919 m. sausio 14 d. Alantoje buvo sudarytas revoliucinis komitetas iš kairuoliškai nusiteikusių aktyvistų. Revoliucinio komiteto pirmininku išrinktas Antanas Siminkevičius. Revoliucinis komitetas turėjo savo miliciją, jo būstinė buvo įsikūrusi daktaro J. Gaidžio-Gaidamavičiaus name. Laikotarpis nuo 1918 m. pabaigos iki 1920 m. pradžios buvo sunkus jaunai besikuriančiai valstybei, tačiau Lietuvos kariuomenė sugebėjo sparčiai persiorganizuoti ir, atrėmusi keletą bolševikų puolimų, pamažu perėmė iniciatyvą ir 1919 m. pavasarį pradėjo stambesnius puolamuosius veiksmus.

Alantos išvadavimas iš bolševikų buvo gerai suplanuotos karinės Kurklių operacijos dalis. Jį atliko Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1-asis pėstininkų pulkas, vadovaujamas karininko Kazio Ladygos. Pagrindinis puolimo tikslas – užimti Kurklius, Anykščius ir teritoriją tarp Šventosios ir Virintos upių. Gegužės 19 d. pulko vadas K. Ladyga, norėdamas apsaugoti rinktinės kairįjį sparną nuo netikėtų bolševikų kontrpuolimų, nutarė pulti Anykščius, o karininko V. Šaudzio vadovaujama kuopa gavo užduotį užimti Alantą ir jos svarbiausiomis kryptimis organizuoti atramos punktus. Gegužės 19 d. ankstų rytą 6-oji pulko kuopa pajudėjo Alantos link per Perkalius, Paraudinės dvarą ir Laičius ir, po trijų valandų nesulaukusi bolševikų pasipriešinimo, įžygiavo į Alantą. Po kiek laiko į Alantą atvyko ir trijų karininkų vadovaujama lenkų kuopa, kuri irgi buvo gavusi užduotį užimti Alantą. Tarp lietuvių ir lenkų karininkų įvyko smarkus ginčas, bet, matydami tvirtą lietuvių nusistatymą, lenkai iš Alantos pasitraukė Molėtų kryptimi. Karininkas V. Šaudzis padarė užtvaras Pakalnių ir Alantos dvaro kryptimis, nes bolševikai įsitvirtino į vakarus nuo Kazlų kaimo ir visą laiką šaudė į lietuvius. Kovose tarp Pakalnių ir Kaniūkų buvo sunkiai sužeistas kuopos vadas V. Šaudzis, tačiau sužeistas spėjo išvesti kuopą iš apsupties į Skiemonis, kur tuo metu buvo pulko štabas.

Po nedidelio atokvėpio gegužės 22 d. buvo pradėta ruoštis naujam puolimui Utenos kryptimi. 1919 m. gegužės 24 d. vyriausiasis kariuomenės vadas generolas S. Žukauskas paskelbė įsakymą Nr. 5, kuriuo Ukmergės rinktinė, susitarusi su vokiečių saksų 18 pėstininkų pulku, turėjo pulti Uteną trimis voromis. Dešiniąją vorą, kuri turėjo pulti per Alantą ir Pakalnius, sudarė pėstininkų 1-ojo pulko du batalionai, raitųjų žvalgų komanda, du raitelių eskadronai ir karininko M. Pečiulionio vadovaujama ne visos sudėties 4-oji baterija su 3 patrankomis. Šiai vorai vadovavo pats karininkas K. Ladyga.

Puolimas buvo pradėtas gegužės 31 d. Dešinioji karininko K. Ladygos vadovaujama vora, išvakarėse susikoncentravusi prie vieškelio Alanta–Pakalniai–Utena, 6 val. ryto pradėjo žygį. Pasiekusi Motiejūnų kaimą, vora iš Žybėčių kaimo aukštumų buvo apšaudyta bolševikų šautuvų ir kulkosvaidžių ugnimi. Į tai atsakius artilerijos ugnimi ir pasiuntus vieną pėstininkų kuopą, bolševikai pasitraukė Kaniūkų link. Atrodė, kad K. Ladygos vadovaujama vora toliau sėkmingai stums priešą link Utenos, tačiau bolševikai persigrupavo ir į lietuvių artilerijos ir puolančiųjų pėstininkų veiksmus atsakė smarkia ir taiklia visų ginklų rūšių ugnimi. Lietuvių puolančiosios grandinės buvo sulaikytos ir, neatlaikiusios spaudimo, ėmė trauktis. Bolševikai iš Kaniūkų kaimo perėjo į kontrpuolimą nuo Vitkūnų ir Saukiškių kaimų ir ėmė supti vorą iš dešinės pusės. K. Ladyga, tai matydamas, leido karininkui V. Skorupskiui su pėstininkų artilerija, kurią iš dešinės supo priešų raiteliai, trauktis nuo Kazlų kaimo ir persigrupuoti.K. Ladyga su raiteliais, priešui nematant, už į rytus nuo Kazlų kaimo krūmokšniais apaugusios kalvos palikę arklius, prisileido arti žvalgybos neturėjusius persekiotojus ir juos netikėtai atakavo salvėmis. Bolševikai to nesitikėjo ir pakriko, ėmė skubiai trauktis. O pėstininkais tapę žvalgai ir raiteliai, puldami per kalnelius nuo šiaurės vieškelio pusės, apie kilometrą persekiojo besitraukiantį priešą Alantos–Pakalnių vieškeliu. Neturint tikslių žinių apie dešiniajame sparne buvusius raitelius, toliau nuo persekiojimo buvo atsisakyta. Bolševikų raiteliai, lenkams pasitraukus, laisvi veikė voros dešinėje. Tuo metu pro Svobiškio dvarą, Antaliežius, Trumponis, Migiškius prasiveržę vakarų kryptimi, atakavo ant vieškelio pastebėtas karininko V. Skorupskio voros dalis. Tačiau šį bolševikų puolimą mūsiškiai laiku pastebėjo. Karininkui A. Povilaičiui į puolantį priešą atidengus smarkią kulkosvaidžių, o karininkui M. Pečiulioniui – taiklią artilerijos ugnį, bolševikų raiteliai atsitraukė.

Atsitraukiančius bolševikų raitelius pastebėjo Alantos apylinkes žvalgiusieji mūsų raiteliai. Kurį laiką mūsiškiai jų nekliudė. Bolševikams prijojus prie Virintos tilto, mūsiškių raitelių užtvaros nuo aukštumų juos stipriai apšaudė. Bolševikų raiteliai nuo vieškelio metėsi per Virintą į šiaurės rytus. Bet čia salvėmis juos pasitiko kitos mūsų raitininkų užtvaros. Dar labiau pakrikę bolševikai metėsi į šoną ir vėl įklimpo į pelkę prie Alantos, alantiškiams žinomą „Peklos“ vardu. Palikę įklimpusius arklius, jie pėsčiomis pasitraukė. Vėliau vietos gyventojai iš pelkės ištraukė įklimpusius arklius, surinko bolševikų paliktus ginklus ir amuniciją.Vėl perėmęs iniciatyvą ir iki vėlyvos nakties su savo raitininkais persekiodamas bolševikus, K. Ladyga pasiekė Skudutiškį ir Kaniūkus. Kelias į Uteną buvo laisvas, birželio 2 d. ryte buvo išvaduota Utena.

Kitas, irgi nelengvas Lietuvos nepriklausomybės kovų etapas buvo kovos su Lenkija. Lenkijos ir Lietuvos tikslai kovojant su bolševikais buvo panašūs – išvyti bolševikų kariuomenę, tačiau vėliau Lenkijos vyriausybė pradėjo laikytis dvilypės politikos. Lietuvos kariuomenė, atkakliai kaudamasi su Raudonąja armija, artėjo prie Vilniaus. Lenkijos vadovybė, siekdama užbėgti lietuviams už akių, Vilniaus link pasiuntė savo dalinius. Realiai tai buvo lenkų žygis ne tik prieš Raudonąją armiją, bet ir prieš Lietuvą: išvyti iš Vilniaus sovietus ir neįleisti lietuvių. Persigrupavę lenkų daliniai veržėsi toliau į Lietuvos teritoriją. Taip Vilniaus vadavimo iš sovietų operacija virto agresija.

Tuo metu Alantoje birželio 17 d. buvo renkama valsčiaus valdyba iš trijų asmenų: viršaičio, iždininko ir raštininko. Į posėdį negalėjo atvykti visų sodžių įgaliotiniai, nes siautėjantys lenkų legionieriai neleido jų rinkti. Įgaliotinių susirinkimas pasipiktino dėl tokio lenkų okupantų elgesio ir pavedė naujai išrinktai valsčiaus valdybai nusiųsti Utenos apskrities viršininkui protestą. Įgaliotinių susirinkime liepos mėnesį lenkai įkūrė savo štabą Liliškių dvare ir nutiesė telefono liniją į Alantos dvarą, o Svobiškio dvare įkūrė savo valsčių (gminą). Visą rytinę Alantos valsčiaus dalį kontroliavo lenkai.

Birželio mėnesio pabaigoje Alantos miestelio apylinkėse jau pasirodydavo lenkų kariuomenės būreliai. Jie žvalgė apylinkes ir grobdavo gyventojų turtą. 1919 m. birželio 22 d. Alantos valsčiaus valdyba kreipėsi į Utenos apskrities viršininką raštu, kuriame nurodė, kad lenkų legionieriai plėšikauja, varo kaimiečius į pastotes, skelbia naujokų mobilizaciją, verčia gyventojus rašyti prašymą priklausyti Lenkijos valstybei ir prašo patarimų bei instrukcijų dėl tolesnio veikimo. Alantos apylinkėse lietuvių kariuomenės ar apsaugos neliko, patys gyventojai turėjo tuo rūpintis. Susikūręs valsčiaus komitetas išrinko valdybą, iš kelių žmonių sudarė miliciją. Vėliau, lenkams užėmus Alantą, milicijos pagrindu susiformavo partizanų būrys. Liepos mėnesį lenkų kariuomenės daliniai užėmė pusę miestelio, pareiškę valsčiaus valdybai, kad jie nuo Skudutiškio iki Utenos ir Vilniaus kelio patys valdys ir tvarkys šią teritoriją.
Su lenkų valdžia bičiuliavosi dauguma Alantos valsčiaus dvarų savininkų. Liepos 5 d. Alantos valsčiaus milicijantas Stanislovas Audenis Kurmino dvare prie Skudutiškio sukvietė valstiečius į susirinkimą, nes reikėjo išrinkti Alantos valsčiaus įgaliotinį. Tai sužinojęs, dvarininkas Kurminas pradėjo ant jo rėkti: „Kokią tu turi teisę daryti susirinkimą? Čia yra Lenkija!“ Iškvietė lenkų legionierius, kurie areštavo S. Audenį, nuvarė į Liliškių dvarą ir uždarė į daboklę. Kitą dieną lenkų karių į bataliono teismą Molėtuose vežamas S. Audenis pabėgo.

Liepos 19 d. gausi lenkų kariuomenės rinktinė netikėtai užpuolė Alantos miestelį. Vietos valdžia buvo suimta, milicija nuginkluota, imta plėšti vietos gyventojus. Bolševikų fronte buvusi Lietuvos kariuomenės vadovybė iš rezervo suorganizavo karių būrį, sumušė ir išvijo lenkus iš miestelio ir, karininko K. Škirpos teigimu, paėmė į nelaisvę 24 lenkų belaisvius. Alantos valsčiaus valdyba sunkiomis sąlygomis stengėsi įtvirtinti valdžią valsčiuje. Liepos 22–23 d. įvyko Alantos valsčiaus įgaliotinių susirinkimas. Buvo svarstomi klausimai ir priimti nutarimai: dėl mokesčių, dėl kontrolės komisijos sudarymo, dėl algų mokėjimo milicininkams, dėl vaistinės atidarymo ir valstiečių vaikų skiepijimo. Alantos valsčiaus valdybą sudarė viršaitis Kazlas, sekretorius Steiblys, iždininkas Jakučionis.

Rugpjūčio 17 d. lenkai užėmė visą miestelį, nuginklavo miliciją ir užgrobė valsčiaus valdybos iždą, kuriame buvo 10 tūkstančių ostmarkių. Lenkai ieškojo valdybos narių ir kasininko, kad juos areštuotų. Tačiau po kelių dienų naktį, padedant raštinės sargui S. Pivorui, viršaičiui R. Kazlui vadovaujant, seifas su pinigais sėkmingai iš valsčiaus patalpų buvo išneštas ir pristatytas į Skiemonis, kur tuo metu laikinai buvo įsikūręs Alantos valsčiaus viršaitis ir valdybos nariai.

Lenkams galutinai užėmus miestelį, iš jo ir valsčiaus gyventojų pradėjo formuotis partizanų kuopelė, kuri įvairiais būdais stengėsi priešintis okupantams, palaikė ryšius su Utenos apskrities valdžia ir Alantos valsčiaus valdyba, kuri laikinai buvo pasitraukusi į Skiemonis. Rugsėjo 8 d. Alantos partizanai P. Jakučionis, R. Kazlas ir J. Adomėnas Utenos komendanto prašymu atliko žvalgybą, informaciją perdavė lietuvių kariuomenės daliniams. Tą pačią naktį vietos partizanai kartu su kariuomenės būreliu apsupo Alantos miestelį, nuginklavo valsčiaus patalpose buvusius lenkus, išlaisvino 7 belaisvius, paėmė 20 lenkų su komendantu ir vieną kulkosvaidį. Auštant juos į Uteną varė 4–6 lietuvių kariai. Tačiau prie Pakalnių lenkų kariams pavyko užpulti lietuvių sargybinius, juos nuginkluoti ir per Skudutiškį pabėgti į Liliškių dvarą, kur dislokavosi apie 300 lenkų karių.

Kai kada trumpam į Alantą atvykdavo reguliariosios armijos sudėtyje besikaunantys karininkai ir kariai ir padėdavo atlikti operacijas. 1919 m. rudenį Lietuvos kariuomenės karininkas Pranas Telksnys, vykdamas į tėviškę Runionių kaimą, pasiėmė keletą kareivių ir su Alantos partizanais puolė Bajorų kaimą. Keletas lenkų karių sužeisti, kiti bėgo Alantos link. Lenkai buvo išvaryti iš Alantos, bet po poros dienų vėl ją atsiėmė.

1920 m. sausio 6 d. vietos partizanai, sužinoję, kad lenkai puls Skiemonis, vakare puolė lenkus ties Antakščių dvaru. Operacijos metu buvo sunkiai sužeistas viršaitis R. Kazlas. 1920 m. sausio 12 d. po mūšių su lenkais Alantos apylinkėse, juos išstūmus, miestelyje liko budėti vyriausiasis policininkas Kazys Baltrūnas su dviem padėjėjais. Sustiprinę savo pajėgas, lenkai po kelių dienų vėl puolė Alantą. Tuo metu kiti du policininkai buvo išreikalauti kitur ir Alantoje buvo likęs vienas K. Baltrūnas. Jis iki mirties vienas kovojo su lenkais. Kai įniršę lenkų kareiviai norėjo subadyti kardais mirštantį nuo žaizdų K. Baltrūną, jų karininkas juos sudraudęs, liepęs nusiimti kepures ir atiduoti paskutinę pagarbą: Przyklad wam, co to litwin znaczy („Pavyzdys jums, ką reiškia lietuvis“), pasakė lenkų karininkas. K. Baltrūną lenkai palaidojo Skudutiškio kapinėse.

1920 m. pavasarį augo pasipriešinimas okupantams lenkams, partizanų padaugėjo. Kautynėse dalyvaudavo po 20 žmonių. Jie veikė įvairiose valsčiaus vietose, kai kada ir savarankiškai. Narsiausiai kovėsi su su lenkais ir aktyviausiai partizaniniame judėjime dalyvavo Rapolas Kazlas, Povilas Tūba, broliai Simonas ir Povilas Kniburiai, Pranas Jakučionis, Juozas Adomėnas, Ganielius Drazdauskas, Juozas Bernotas, Vincas Gudėnas, Kazys Baranauskas, Stasys Puodžius, Juozas Jankauskas, Jonas Umbrasas. Patriotiškai buvo nusiteikęs ir Alantos jaunimas. 1920 m. birželio mėnesį lenkai sulaikė ir areštavo Utenos gimnazijos moksleivius Joną Puodžių iš Vastapų kaimo, Galiauską, A. Kazlą ir Jucį, kurie platino atsišaukimus prieš lenkus Alantos–Utenos kelyje. Vėliau Alantos partizanai su J. Jankausku priešakyje nuvyko į Alantos dvarą ir po derybų su lenkais moksleiviai buvo paleisti.

1920 m. birželio mėnesį lenkai iš miestelio buvo pasitraukę ir laikėsi Alantos dvare, Tiesiūniškio, Spulių ir kituose link Utenos–Vilniaus kelio esančiose Alantos valsčiaus vietose.1920 m. liepos 9 d. Lietuvos kariuomenės pėstininkų 2-asis pulkas be mūšių išstūmė lenkus iš Alantos ir jos apylinkių.

Pasitraukus iš Alantos lenkams, 1920 m. rugpjūčio 1 d. Alantos pradinės mokyklos bute įvyko steigiamasis Lietuvos šaulių sąjungos Alantos būrio susirinkimas. Pirmieji jos nariai buvo Alantos partizanai, aktyviai dalyvavę kovose su lenkais. Pirmuoju Alantos būrio viršininku buvo išrinktas Danielius Drazdauskas. Susikūręs Alantos šaulių būrys dalyvavo karo veiksmuose su lenkais ties Videniškiais (Baltadvariu), kur susikovė su gerokai gausesniu lenkų kavalerijos brigados padaliniu. Vėliau Alantos šaulių būriui suteiktas ties Giedraičiais žuvusio Prano Telksnio vardas ir jis pavadintas Lietuvos šaulių sąjungos 2-osios rinktinės 5-uoju Alantos Prano Telksnio šaulių būriu.
Dar vykstant kovoms su lenkais, Alantoje atsikūrė valdžios struktūros, pradėjo funkcionuoti valsčiaus valdyba, kuriai reikėjo spręsti neatidėliotinus reikalus. Buvo rūpinamasi ir viešosios tvarkos palaikymu. 1920 m. liepos mėnesį Utenos apskrities viršininkas paskyrė milicijos sargybas į Alantą ir Skudutiškį ir davė nurodymus laikinai paskirtiems valsčių viršaičiams organizuoti sodžių įgaliotinių susirinkimus, kurti miliciją.1920 m. rugsėjo 6 d. Utenos apskrities policijos vado K. Bajoro įsakymu apskrities milicija buvo suskirstyta į nuovadas, punktus ir atskirus tarnautojus. Alanta priklausė Molėtų nuovadai. Į Alantą paskirti dirbti vyriausiasis milicininkas J. Bernotas ir milicininkas J. Laucius.

Tuo metu Lenkijos kariuomenė greitai užėmė didelę Rytų Lietuvos dalį su Vilniumi. 1920 m. lapkričio 17–19 d. lietuviai perėjo į kontrpuolimą. Mūšyje prie Širvintų ir Giedraičių lietuviai pasiekė pergalę. Kautynėse ties Giedraičiais žuvo karininkas savanoris iš Runionių kaimo Pranas Telksnys. 1920 m. rudens mūšiais su Želigovskio armija baigėsi nepriklausomybės kovos. Lietuvai nepavyko išvengti teritorinių praradimų, tačiau Lietuvos kariuomenė sėkmingai atrėmė priešų bolševikų, bermontininkų, lenkų puolimą. Tik apsigynus nuo visų priešų atėjo diplomatinis Lietuvos pripažinimas.

Kairėje: Lietuvos kariuomenės pirmasis kapelionas Vilhelmas Balandis . 1914–1916 ir 1918–1919 m. buvo Alantos bažnyčios vikaras. Būdamas Alantoje 1919 m. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, paskirtas Panevėžio atskirojo pėstininkų bataliono kapelionu. Dalyvavo kovose su Raudonosios armijos daliniais ir bermontininkais, lenkais. 1921–1940 m. kelių pėstininkų pulkų karo kapelionas. Apdovanotas Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu, Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, Savanorio medaliu ir 10 metų Lietuvos Nepriklausomybės jubiliejaus medaliu. Mirė 1978 m.

Dešinėje: Balys Sližys gimė 1885 m. Gyvatynės kaime. 1905 m. gruodžio 4–5 d. buvo Didžiojo Vilniaus Seimo narys. 1918 m. lapkričio mėn. tapo pirmuoju Utenos apskrities viršininku. Bolševikams užėmus Uteną, pasitraukė į Kauną. 1919 m. išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. 1922–1926 m. ėjo krašto apsaugos ministro ir susisiekimo ministro pareigas. 1925 m. B. Sližio šeima, padedama brolio Simono Sližio, įsigijo Alantos dvarą ir jame praleisdavo vasaras. Sližys ir jo šeima dalyvavo Alantos visuomeniniame gyvenime, Alantos dvare diegė pažangią ūkininkavimo sistemą, rūpinosi paminklo, skirto alantiškiams, kovojusiems už Lietuvos nepriklausomybę, pastatymu. 1940 m. Sližių dvaras buvo nacionalizuotas. 1944 m. jis pasitraukė į Vakarus, gyveno Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nepriklausomoje Lietuvoje buvo apdovanotas antrosios rūšies Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio, Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ir 2-ojo laipsnio ordinais, Savanorio kūrėjo ir Nepriklausomybės medaliais. Mirė 1957 m. Brukline.

Daugelis alantiškių buvo šių įvykių liudininkai ir dalyviai. Daugiau kaip 40 alantiškių apdovanoti savanorio medaliu, 6 tapo Vyčio Kryžiaus kavalieriais, daugelis kaip partizanai kovojo su lenkų legionieriais, kai kurie iš jų žuvo ar buvo sužeisti. Tarp alantiškių buvo savanorių, kurie vėliau ėjo žymias pareigas ar nuveikė reikšmingus darbus: krašto apsaugos ministras Balys Sližys, karo lakūnas Stasys Tumas, kariuomenės kapelionas Vilhelmas Balandis, gydytoja LiudvikaTumaitė-Jarošekienė, žymus mokslininkas ir rašytojas Petras Tarasenka bei daugelis kitų paprastų žmonių.
Kovos už Lietuvos nepriklausomybę – vienas gražiausių ir garbingiausių Lietuvos istorijos puslapių. Šiame laisvės žygyje dalyvavo visa tauta. Dauguma 1918–1920 m. alantiškiai savanorių, atlikę karinę tarnybą, grįžo į gimtinę ir ant užtarnautos, valstybės paskirtos žemės kūrė naują gyvenimą. Daugelyje šeimų dar saugoma išbarstyta mūsų tautos, valstybingumo ir jo kūrėjų istorija. Pasibaigus lietuvių tautos kovoms su bolševikais, lenkais, bermontininkais, daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių pradėta statyti paminklus ar kita forma buvo stengiamasi įamžinti šiuos Lietuvai svarbius įvykius ar konkrečias asmenybes. Nesvetimos šios idėjos buvo ir Alantos krašto žmonėms, nes daugelis alantiškių buvo šių įvykių liudininkai ir dalyviai. Pasibaigus kovoms jie nebuvo pamiršti ir jau 1923 m. kilo idėja juos įamžinti. Sudarytas komitetas rūpinosi, kaip pastatyti paminklą žuvusiems už Lietuvos laisvę kovotojams aikštėje priešais bažnyčią, tačiau to padaryti nepavyko.

Artėjant Lietuvos valstybingumo atkūrimo 100-osioms metinėms, Lietuvos Vyriausybė iškėlė gražią idėją – rekomendavo visuose Lietuvos valsčiuose atidengti atminimo lentas visiems to valsčiaus savanoriams ir Vyčio Kryžiaus ordininkams. Kai kuriuose Lietuvos valsčiuose tai jau atlikta. Alantos krašto savanoriai irgi nusipelnė tokios atminimo lentos. Tai būtų gražus akcentas minint Alantos 580 metų sukaktį ir įprasminant Alantos – Lietuvos mažosios kultūros sostinės – vardą. (Molėtų Vilnis, 2016 02 16)

Alantos ugniagesiai

Gintautas Šeikis

Pirmą kartą LDK metraščiuose gaisras dabartinės Lietuvos teritorijoje užregistruotas 1366 m., kai Vilniuje susikivirčiję pirkliai padegė pirklių rūmus netoli Aušros Vartų. Seniausias dokumentas, sietinas su priešgaisrinės apsaugos organizavimu Lietuvoje, – tai didžiojo kunigaikščio Aleksandro 1505 m. rugsėjo 6 d. privilegija, kuria miestiečiai buvo įpareigoti imtis priešgaisrinės apsaugos ir nurodyta kad Vilniaus mieste kiekvienuose vartuose sargybinis budėtų dieną ir naktį, siekiant išvengti gaisrų. Vienas iš didesnių gaisrų, kilusių Vilniuje XVII a. pradžioje, netiesiogiai sietinas ir su Alanta. Lietuvoje prasidėjus Reformacijos judėjimui, kildavo įvairių konfliktų tarp protestantų ir katalikų. Po vieno tokio konflikto XVII a. pradžioje Vilniuje katalikų jėzuitai nusiaubė ir padegė protestantų reformatų sinodo pastatą, biblioteką ir archyvą. Gelbėjant dokumentus ir knygas, biblioteka buvo perkelta į reformatų Radvilų valdomą Aluntos dvarą ir kurį laiką saugoma jo rūsiuose, o vėliau išgabenta į Kėdainius ir Nesvyžių. Kai kurių autorių publikacijose minima, kad 1580 m. Aluntos dvaro savininkui Grigui Astikui už šnipinėjimą Rusijos naudai ir netikrų pinigų gaminimą buvo nukirsta galva, turtas konfiskuotas, o Alantos dvaro rūmai sudeginti nors veikiausiai tai legenda, o ne tikras faktas, nes jo nepatvirtina jokie istoriniai šaltiniai. Aluntos dvaro rūsiuose tais laikais dėdavosi įdomių dalykų. XVII a. pradžioje Kristupas Radvila iš Imperatoriaus Rudolfo dvaro Prahoje pasikvietė būrį alchemikų, kurie dvaro rūsyje įrengė laboratoriją ir mėgino išgauti auksą.

Istoriniuose šaltiniuose nėra paminėta didelių gaisrų Aluntoje, nors gaisrai kaimyninėse vietovėse minimi: 1655–1661 m. Videniškių bažnyčios gaisras, 1718 m. didelis gaisras Molėtuose. Yra žinoma, kad 1783 m. per gaisrą Molėtuose sudegė 68 namai, o 1860 m. – net 130 namų ir sinagoga. Carinėje Lietuvoje krašto priešgaisrinė sauga plėtojosi lėtokai ir tik didžiuosiuose miestuose. XIX a. pradžioje Vilniuje ir Kaune įsteigtos pirmosios profesionalios gaisrininkų komandos. Lėšas komandoms išlaikyti rinkdavo savivaldybė, nustačiusi griežtą tvarką – jei namų savininkas aukodavo savanoriškas aukas, jo namą gesindavo. Priešingu atveju gyventojai, ištikus nelaimei, ugniagesių nesulaukdavo. Daugelio komandų, kaip ir kitų visuomeninių organizacijų, caro valdžia neleido steigti. Kai kur leidimų gavimas užtrukdavo 5–7 metus. Visas ugniagesybos darbas koncentravosi didesniuose miestuose ir miesteliuose, jį dažniausiai atlikdavo žydai, sudarę didžiąją gyventojų daugumą. Nuo 1905 m., atslūgus carinei rusų priespaudai ir atgavus lietuvišką spaudą, didėjo visuomeninių organizacijų, tarp jų ir ugniagesių organizacijų. Priešgaisrinės saugos reikalais rūpinosi ir privatūs asmenys, atskirų dvarų valdytojai. Manoma, kad Aluntos dvaro rūmų bokštas, nugriautas XX a. pradžioje, tarnavo ir kaip gaisrų žvalgybos bokštas.

Remiantis tarpukario Lietuvoje leisto leidinio „Savivaldybė“ 1929 m. 7 (22) numerio duomenimis, pirmoji prieš Pirmąjį pasaulinį karą dabartinės Utenos apskrities teritorijoje draugija kaip tik ir buvo 1890 m. įkurta Aluntoje. Iš vietinio žydo Rubinšteino buvo išpirktas pastatas turgaus aikštėje daiktams susidėti ir jame buvo laikoma įranga. Kiek vėliau tokios draugijos susikūrė ir kitur: 1892 m. – Anykščiuose, 1893 m. – Utenoje, 1900 m. – Molėtuose. Taigi, galima sakyti, kad šiais metais švenčiame Alantos ugniagesių draugijos 125-erių metų jubiliejų. 1914 m. leidinyje ,,Pamiatnaja knižka Kovenskoj guberniji“ pažymima, kad 1913 m., be Ukmergės, Utenos, Anykščių, Vyžonų, Kavarsko, Užpalių, Tauragnų ugniagesių draugijų, veikė ir Aluntos draugija arba kuopa, kurios įstatus patvirtino Kauno apskrities gubernatorius. Aluntos draugija, kaip ir kitų Lietuvos miestelių draugijos, iki Pirmojo pasaulinio karo buvo Rusijos imperatoriškos ugniagesių draugijos narė. Pirmasis Pasaulinis karas ugniagesybai sudavė skaudų smūgį. Vokiečiai išvykdami išsigabeno daug ugniagesių įrankių bei mašinų. Nemažai prityrusių ir fiziškai stiprių ugniagesių buvo pašaukta į frontą ir iš jo nebegrįžo, kiti žuvo vėliau, Lietuvos nepriklausomybės kovose su bolševikais, bermontininkais ar lenkais. Iš visų prieš karą buvusių ugniagesių organizacijų ir komandų beliko 18. Sudėtinga situacija buvo visoje Utenos apskrityje, taip pat ir Aluntoje, iš kurios lenkų legionieriai pasitraukė tik 1920 m. vasarą. Ugniagesių draugijos kūrėsi vangiai, todėl rūpintis ugniagesybos reikalais buvo pavesta savivaldybėms. Jau 1920 m. liepos 29 d. įsakymu gyventojams uždrausta miškuose kūrenti ugnį ir sausame laike (nelyjant) rūkyti. Ištikus miške gaisrui, gyventojai turėjo pranešti seniūnui, o pastarasis – milicijai. Kol atvyks milicija, seniūnas su gyventojais turėjo pradėti gesinti gaisrą. Utenos apskrities valdyba 1923 m. privalomu įsakymu įpareigojo apskrities gyventojus tuojau sutvarkyti visas krosnis ir kaminus, ne rečiau kaip 6 kartus per metus valyti kaminus nuo suodžių. Kiekviename name kopėčios turėjo būti prie stogo, o namuose, dengtais gontais ir skarda, – pastatytos ant stogo. Kiekviename kieme, kur nėra vandens arčiau nei 50 m. nuo artimiausios trobos, turėjo būti laikomos statinės, pripiltos vandens. Ištikus gaisrui, visi gyventojai nelaukdami atskiro įsakymo privalėjo eiti pagalbon su kibirais, kirviais ir kitais įrankiais, prireikus – arkliais. Pažeidę šį įsakymą buvo baudžiami bauda iki 100 litų. 1920 m. įsikūrusios Aluntos valsčiaus taryba ir valdyba retkarčiais svarstė ir klausimus, susijusius su priešgaisrine sauga, trobesių draudimu ar pašalpų išmokėjimu padegėliams. Pašalpos būdavo įvairaus dydžio ir svyruodavo nuo 100 iki 400 litų priklausomai nuo gaisro padarytos žalos, nors kai kada nuostoliai būdavo dešimteriopai didesni. Pvz., Aluntos valsčiuje sudegus ūkininko Griškevičiaus kluonui su javais ir ūkio padargais, nuostoliai sudarė apie 4270 litų. 1924 m. vasarą Aluntoje kilo vienas didžiausių gaisrų, per kurį išdegė dalis miestelio prie turgaus aikštės ir Vilniaus gatvės sudegė keturi namai ir kelios krautuvės. Gaisro metu labiausiai nukentėjo žydų šeimos ir jų turtas, keletas jų paliko visai vargingoje padėtyje. Kokios nors pašalpos nepavyko suorganizuoti, tik keli ūkininkai atvežė po kelis pūdus rugių ir paaukojo keletą litų. Valsčiaus valdyba porą kartų kėlė klausimą, kad reikia pataisyti gesinimo įrankius, bet valsčiaus taryba nesurado tam lėšų. Turgaus aikštėje, šalia gaisrinės pastato, buvo šulinys, kuris vėliau išseko, pradėjo dvokti ir jį užpylė. Didėjantis gaisrų skaičius 1924 m. jau susikūrusias Anykščių ir Utenos ugniagesių draugijas ir Aluntos valsčiaus gyventojus skatino jungtis į organizaciją. Aluntos valsčiaus valdyba 1925 m. balandžio 27 d. patvirtino Aluntos savanorių gaisrininkų draugijos įstatus, kuriuos pasirašė Aluntos viršaitis J. Kavaliauskas. Įstatus savo įsakymu įregistravo apskrities viršininkas ir pavedė valdybai juos paskelbti ,,Vyriausybės žiniose“. Įstatai buvo paskelbti 1925 m. gegužės 20 d. ,,Vyriausybės žinių“ Nr. 205. Taigi, galima tvirtinti, kad ši data yra oficiali Aluntos ugniagesių įkūrimo data.

Nustatyta Alantos savanorių gaisrininkų draugijos darbo teritorija – Alantos miestelis ir priemiesčiai, nutolę ne toliau kaip 6 kilometrus. Draugijos valdybą sudarė: Danielius Drazdauskas, Targonskas, Vladas Sabaliauskas, Mejus Dvoras ir Rapolas Kazlas, valdybos pirmininku buvo išrinktas Florijonas Targonskas, sekretoriumi – J. Telksnys. 1925 m. birželio 1 d. Florijonas Targonskas raštu informavo D. Drazdauską, kad draugijos valdyba jį paskyrė Aluntos savanorių gaisrininkų draugijos komandos viršininku, paprašė užimti šias pareigas ir imtis komandos sutvarkymo darbo. D. Drazdauskas buvo ryški ir įdomi asmenybė. Jaunystėje, 1905 m., kartu su kitais alantiškiais dalyvavo judėjime prieš caro valdžią, vėliau kovėsi su lenkais. Buvo nagingas stalius ir raštingas žmogus, drąsus, nesitaikstantis su negerovėmis, kurių ir tada netrūko, kai kur gal net per daug kategoriškas, bet labai pilietiškas ir didelis patriotas. Apie tai byloja toks epizodas: 1919 m., Aluntoje dar tebesant lenkų legionieriams, vyko susirinkimas ir miestelio įgaliotiniai D. Drazdauską išrinko miestelio viršaičiu. Tuo nepatenkintas D. Drazdauskas rašė Utenos apskrities viršininkui B. Sližiui: Aš, Danielius Drazdauskas, nenoriu lenkams tarnauti ir jų įsakymų nevykdysiu, bet prieš ginkluotas špekas nieko negaliu padaryti ir savo gyvastį gelbėdamas turiu jiems tarnauti. Meldžiu Utenos apskrities viršininką manęs ateinančiame susirinkime užtai neapkaltinti. Tikrai prijaučiantis Lietuvai, Danielius Drazdauskas. Kaip jau buvo minėta, Utenoje ir Anykščiuose draugijos veikė nuo 1924 m., vėliau –
1927 m. – įsikūrė Molėtuose, 1929 m. – Giedraičiuose, dar vėliau susikūrė Šaulių ugniagesių draugijos Balninkuose ir Joniškyje. Tik susikūrusi Aluntos ugniagesių komanda patyrė nemažų sunkumų: trūko lėšų įrangai, aprangai, narių mokymui, tačiau nepaisant to savo jėgomis buvo suremontuota nuo caro laikų užsilikusi technika, į komandos gretas pavyko pritraukti jaunų, energingų savanorių. Kaip 1932 m. rašė „Ugniagesys“, tuo metu komanda turėjo vieną 44 mm siurblį, 2 šules, 2 kablines kopėčias, 1 atramą, 30 m žarnų, 2 kablius, trimitą, žibintuvus, kibirus, silpną siurblį, tačiau nuo 1925 m. valsčiaus valdyba neranda reikalo duoti komandai nors uniforminių kepurių, nežiūrint to, kad turi apie 1220 Lt liuosų pinigų. Dėl tos ir kitų priežasčių komanda yra be galo nepatenkinta. Gal spaudos pastabos ir padėjo, nes 1933 m. Aluntos komandai skirta 200 litų. Valsčių savivaldybės ugniagesybos reikalams skirdavo tik 0,2 procento nuo jai skirtų lėšų. Tolimesniuose valsčiaus kaimuose gaisrų gesinimas buvo paliktas patiems gyventojams. Žinoma, kad 1930 m. naktį į birželio 29 dieną Juozapavos kaime, Aluntos valsčiuje, Utenos apskrityje, sudegė ūkininkės Gedzvilienės klojimas su jame buvusia kuliamąja mašina ir trimis vežimais. Nuostoliai – 3100 litų. Klojimas nebuvo apdraustas, gaisro priežastis – nežinoma, spėjama, kad neatsargumas. Per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį sudėtinga buvo ne tik Utenos apskrities, bet ir visos Lietuvos gaisrininkų draugijų ir komandų padėtis. Kaip pažymima to laikotarpio oficialiuose dokumentuose ir tikrintojų ataskaitose, Lietuvos ugniagesyba didelės pažangos nepadarė; ugniagesių komandų skaičius nepasiekė prieškarinio, jų sudėtis liko svetima, naujiems reikalavimams netinkama. Nuo 1928 m. pradėta steigti Šaulių ugniagesių komandas, o šis procesas ypač suaktyvėjo nuo 1930 m., kai visoje Lietuvoje buvo švenčiami Vytauto Didžiojo metai. Komandų steigimas ir veikimas pradėtas normuoti atskirais įstatais. Steigiant Šaulių ugniagesių komandas, buvo siekiama trijų pagrindinių tikslų: 1) pritraukti prie ugniagesybos darbo lietuviškąją visuomenę; 2) išplėsti priešgaisrinę apsaugą ir kovą prieš gaisrus kaimuose, miestuose ir miesteliuose; 3) suaktyvinti „užmigusių“ ugniagesių organizacijų veikimą ir steigti šaulių ugniagesių komandas ten, kur jų nėra. Šiems šaulių tikslams pritarė ir visuomenė, ir vietos savivaldybės. 1933 m. įvyko Steigimasis Alantos Šaulių ugniagesių draugijos susirinkimas. Jame nuspręsta nuo gegužės 27 d. perimti veiksmų koordinavimą. Išrinkta komandos valdyba, kurią sudarė Aluntos Šaulių būrio vadas Fabijonas Tamošiūnas, kunigas Lapinskas ir Adomėnas. Pažymėtina, kad Šaulių sąjunga Aluntoje įsikūrė 1920 m. ir pirmieji jos nariai buvo Alantos partizanai, aktyviai dalyvavę kovose su lenkais. Pirmuoju Alantos būrio viršininku buvo išrinktas Danielius Drazdauskas. Aluntos šauliai dalyvavo karo veiksmuose su lenkais ties Vilniumi ir Videniškiais. Vėliau Aluntos šaulių būriui suteiktas ties Giedraičiais žuvusio Prano Telksnio vardas ir jis pavadintas Lietuvos Šaulių sąjungos II rinktinės 5-uoju Aluntos Prano Telksnio vardo šaulių būriu. 1933 m. „Trimitas“ (Nr. 48) rašė, kad spalio mėnesį Aluntoje kilęs gaisras buvo pirmasis šaulių ugniagesių egzaminas.

Aluntos ugniagesių komanda oficialiai tapo Aluntos Šaulių ugniagesių komanda nuo 1933 m. gruodžio 1 d., kai Lietuvos ugniagesių organizacijų sąjunga išleido įsakymą Nr. 63 (protokolas Nr. 20). Komandos viršininku paskiriamas vietos policijos nuovados viršininkas Silvestras Dambrava.

Tai labai įdomi asmenybė. Prieš pirmąjį pasaulinį karą dirbo vargonininku Daugailiuose, baigė Kaune kompozitoriaus Naujalio vargonininkų kursus, Nepriklausomos Lietuvos laikais tapo Šaulių sąjungos nariu, 1926 m. baigęs Kauno policijos mokyklą tapo policininku, juo dirbo Utenoje, Kuktiškėse. 1933 m. Aluntoje įkūrus policijos nuovadą, tapo jos viršininku ir dirbo čia iki 1939 m. Buvo labai geras vadovas ir organizatorius, ne kartą skatintas. Vienintelis iš aluntiškių ugniagesių apdovanotas III laipsnio ugniagesio garbės ženklu ,,Artimui pagalbon“. Visuomeninėje veikloje jam labai padėjo ir įgytas muzikinis išsilavinimas. Pvz., 1936 m. kartu su Aluntos bažnyčios vargonininku P. Četkausku režisavo ir pastatė 3 veiksmų Andziulio operetę ,,Viengungiai“.
S. Dambravos likimas susiklostė tragiškai, kaip ir daugelio kitų Lietuvos ir šio krašto policininkų bei šaulių. 1941 m. birželio 14 d. kartu su Utenos apskrities policininkais, karininkais, mokytojais gyvuliniame vagone buvo ištremtas į Krasnojarsko sritį, Rešotų lagerį, kuriame po keleto mėnesių mirė nuo bado.

Svarbus ir įsimintinas Alantos Šaulių ugniagesių komandai buvo dalyvavimas Prezidento Antano Smetonos jubiliejui skirtuose renginiuose 1934 m. Kaune. Tarp 34 komandų, turinčių vėliavas ir dalyvavusių rugsėjo 9 d. vėliavų parade, Utenos apskričiai atstovavo Aluntos, Anykščių ir Utenos komandos. Gaila, kad Kauno Karo muziejuje nepavyko surasti Aluntos Šaulių ugniagesių savanorių vėliavos. 1935 m. Utenos apskrityje buvo 9 Šaulių savanorių ir 2 savanorių ugniagesių komandos. Nors Direkcija per patikrinimus atskleisdavo nemažai trūkumų (pvz., netinkamai laikomos mašinos ir gesinimo įrankiai – sudėti į stoginę be grindų, be lubų ir nekūrenamą patalpą, dėl to genda ir negalima greit paleisti į darbą; stigo žarnų, nebuvo įsitaisytas bokštas ar staklės žarnoms džiovinti), tačiau ir teigiami dalykai neliko nepastebėti, t. y. kad vadovaujama energingo komandos viršininko S. Dambravos Šaulių ugniagesių veikla tapo daug aktyvesnė, į kasą įplaukė lėšų; komanda įsigijo naują rankinį siurblį ir 30 tryškinių, kurios išskirstytos į valsčiaus kaimus. 1937 m. ataskaitoje bei ,,Ugniagesio“ žurnale nurodoma kaip pavyzdys visoms Lietuvos ugniagesių komandoms, kad trūkstamų įrankių dalį Aluntos ugniagesiai gamindavosi patys arba juos patobulindavo. Ypač pažymima Aluntos šaulių ugniagesių komandos pasigaminta tryškinė, kuri duoda iki 11 m. aukščio srovę. Komanda išplėtė savo veikimo ribas po visą valsčių: yra iš viso apie 12 skyrių, kuriems vadovauja tam paskirti skyrininkai, kiekviename skyriuje yra po 2 – 3 rankines tryškines, – rašoma 1937 m. ataskaitoje. Nuolat vykdavo šaulių ugniagesių pratybos, artimos realioms sąlygoms. Ataskaitoje pažymima, kad po signalo bandomajam pavojui per 4 min. susirinko 15 ugniagesių. Skirtą uždavinį atliko gerai. Reikėtų kiek sustiprinti pratimus su siurbliais. Žydų ugniagesiai, sutapus gaisrui ir jų religinę šventei, pasirinkdavo pastarąją. Trūkstant lėšų, Aluntos ugniagesiai organizuodavo rinkliavas iš ūkininkų daiktais, pinigais ir net gyvuliais, po to organizuodavo loterijas, o iš jose gautų lėšų pirkdavo siurblių ir kitos įrangos. 1934 m. iš tokioje loterijoje surinktų lėšų buvo nupirkta arklinė mašina ir gaisrinės sirena, kuri buvo girdima daugiau kaip 5 km atstumu. Kaip rašo tų metų ,,Lietuvos Ūkininkas“, Aluntos valsčiaus ūkininkai patenkinti ugniagesių komandos darbu ir kuo galėdami juos remia. Ataskaitoje atkreipiamas dėmesys, kad komandą aprūpinti daug padeda valsčiaus savivaldybė, o tokių savivaldybių irgi ne per daugiausia turime. Ugniagesių komanda daug dėmesio skyrė ne tik gaisrų gesinimui bet ir prevenciniam darbui ir priešgaisriniam visuomenės auklėjimui. Beveik kiekvieną sekmadienį ir šventadienį komandos nariams bei plačiajai visuomenei buvo skaitomos paskaitos iš gaisrų gesinimo taktikos ir duodama praktiškų patarimų, kaip apsisaugoti nuo gaisrų. Kiekvienais metais Šaulių ugniagesių komanda suruošdavo visame Aluntos valsčiuje priešgaisrinės propagandos savaitę. Tokiose savaitėse aktyviai dalyvaudavo šiam renginiui sudarytas komitetas, sėkmingai vykdė loteriją, rinkliavą, platino „Ugniagesio“ žurnalą, kitą priešgaisrinę literatūrą ir pan. Į šio darbštaus komiteto sudėtį įėjo pirmininkas S. Dambrava, kasininkas kun. A. Vyšniauskas, V. Mačionis ir nariai: kun. St. Masilionis, mok. J. Puodžius ir M. Šeduikis, J. Stuogis, P. Bakanauskas, J. Kavaliauskas, pašto virš. Maciulevičius, J. Bernšteinas, B. Davidovičius, pieninės vedėjas J. Birkus, J. Adomėnas. 1937 m. Aluntos Šaulių ugniagesių draugija nutarė iš komandos lėšų (kurių buvo apie 800 litų) 150 litų skirti vietos šaulių būrio statomiems namams. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Aluntos ugniagesių komandą sudarė apie 100 narių ir buvo viena skaitlingiausių apskrityje. Sovietų okupacijos pradžioje kartu su Šaulių organizacija 1940 m. birželio mėnesį buvo likviduota ir Aluntos Šaulių ugniagesių draugija.

————————————————————————————————————————————-

Bolševikų kalinys tarpukario Rusijoje ir sovietinėje Lietuvoje alantiškis arkivyskupas Teofilius Matulionis (1873-1962)

————————————————————————————————————————————-

Molėtų krašto žydai (1918-1940)

Lina Pivoraitė
Vilniaus Pedagoginis universitetas, Istorijos fakultetas, Lietuvos istorijos katedra, 2011

Ištraukos iš bakalaurinio darbo

<…> Alantos miestelio žydų ekonominėje veikloje dominavo prekyba. Jiems priklausė batų ir odos, įvairių prekių, stiklo, taip pat geležies reikmenų parduotuvės. Gyventojai prisimena, kad dar žydams priklausė keturi iš penkių restoranų. 1925 m. Alantos miestelyje dirbo žydų tautybės dantistė Riva-Henia Rappoport. 1929 m. visos 42 žydų šeimos, gyvenusios Alantoje, buvo narės Žydų banko, kuris veikė kaip Molėtų žydų banko padalinys.
1931m. statistika rodo, kad Alantos miestelyje žydai daugiausia vertėsi prekyba, mažiau vilnos karšimu bei kepurių ir skrybėlių gamyba. Dauguma jų buvo batsiuviai, mezgėjai, dailidės, skardininkai, kepėjai. 1937 m. Alantoje buvo 11 žydų amatininkų: mėsininkų, kepėjų, siuvėjų, medžio graviruotojų, dailidžių, kalvių. Alantos senieji gyventojai dar prisimena, kad žydai buvo kailiadirbiai, batsiuviai. Pietinėje miestelio dalyje žydai turėjo pirtį, kurią aptarnaudavo Šmuila Kaimas. Pirtis veikusi ketvirtadieniais ir penktadieniais. Joje buvęs varinis katilas ir baseinas. Nėra žinoma, ar ši pirtis buvo skirta tik žydams.

Žydų ekonominiai konkurentai miestelyje buvo lietuvių kooperatinės organizacijos. Kooperatyvas „Lietūkis“ supirkinėjo grūdus ir kitus žemės ūkio produktus, iš užsienio atsiveždavo ir pardavinėdavo žemės ūkio mašinas, trąšas ir kt.6 Lietuvių kooperatyvas miestelyje ypač klestėjo šeštadieniais, nes tądien buvo žydų šabo diena, ir jie negalėjo dirbti. Kooperatyvas Alantoje įsikūrė mūrinio karčemos pastato rytiniame gale. Čia buvo prekiaujama medžiagomis, odomis, avalyne, geležies dirbiniais, muilu ir kitomis reikalingomis prekėmis. Tik čia, kitaip nei žydų parduotuvėse, nebuvo leidžiama derėtis. V. Telksnys teigė, kad po lietuvių kooperatyvo įkūrimo žydai dar labiau stengėsi įtikti klientams: „O žydo lipšnumas pasidarė dar didesnis – nors prie žaizdos dėk“. Pradėjus steigti lietuvių kooperatyvus, tarp žydų ir lietuvių ėmė kilti konfliktai. V. Telksnys atsiminimuose apie Alantą pasakoja, kad, įsteigus kooperatyvą, kunigai iš sakyklų patardavo, kad lietuviai pirktų tik kooperatyve. Žmonės, kurie pirkdavo iš žydų, buvo kaltinami išdavimu. Žydai taip pat savuose susirinkimuose sinagogoje ruošė puolimą prieš tokius lietuvių žingsnius. Lietuvių kooperatyvai buvo visapusiškai remiami valstybės.

<…> Ne visi žydai išgalėjo turėti parduotuves, todėl pinigų užsidirbdavo keliaudami ir prekiaudami aplinkiniuose kaimuose. Tokius prekiautojus miestelių gyventojai vadino kromelninkais. Jie prekiaudavo įvairiomis smulkiomis prekėmis: adatomis, sąvaržėlėmis, siūlais, sagomis, silkėmis. Balninkuose kromelninkai prekes ne tik pardavinėdavo, bet ir keisdavo į įvairius maisto produktus: daržoves, sviestą, kiaušinius ir kt. Gyventojų prisiminimuose žydai išliko teisingi, neapgaudinėjantys. Alantos žydų kromelninkų kasdienybė buvo kitokia . Jų darbas buvo sunkus. Ne visi žydai turėjo transporto priemonę, todėl į kaimus keliaudavo pėsti arba prašydavo pavežti pro šalį važiuojančių vežimų. Jei nespėdavo grįžti į miestelį, tekdavo prašyti nakvynės ūkininkų namuose. Pasitaikydavo kromelninkų, kurie ištisą savaitę keliaudavo po aplinkinius Alantos kaimus ir tik prieš šabą grįždavo namo. Žiemos metu ir per didžiąsias šventes prekiautojų kaimuose sumažėdavo. Ne visi ūkininkai maloniai elgėsi su tokiais žydais verslininkais: jeigu per dieną pasitaikydavo net po kelis tokius prekiautojus,tai užtrenkdavo duris. Geresnė padėtis buvo kromelninkų, kurie turėjo arklius ir ilgas vežėčias. Tuomet jie prisikraudavo į vežimus indų, skarų, statinę silkių ir deguto. Tokio kromelninko prekyba buvo kitokia: jis keisdavo šias prekes į drabužius, šerius, ašutus, sušukuotus linus. Gyventojai pasakoja, kad pasitaikydavo atvejų, kai žydai kromelninkai bandydavo lietuves ūkininkes apgauti. Vyrai lengvai nepasiduodavo.

<…> Alantos miestelyje veikusią žydų mokyklą archyvų dokumentas mini nuo 1921 m. Tais metais mokykloje lankėsi Utenos apskrities pradžios mokyklų inspektorius. Iš jo apsilankymo rašto galima spręsti, kad mokyklos patalpos buvo įsikūrusios Žydų bendruomenės tarybos bute, kuris mokyklai buvo per mažas. Tuo laiku mokyklą lankė 40 mokinių. Mokykloje dirbo du mokytojai, kurie nebuvo užregistruoti nei pas minėtąjį inspektorių, nei Švietimo kultūros komisijoje. Pagrindinis mokytojas buvo baigęs Vilniaus Žydų pedagoginius kursus ir mokytojavo ketverius metus. Lietuvių kalbą žydų mokiniams dėstė K. Kisielytė. Alantos mokykloje 1930 m. žydų vaikams buvo paskirtas atskiras komplektas. 1930 m. jame mokėsi 35 mokinai. Mokomoji kalba buvo hebrajų. Mokytoju dirbo Bernšteinas Jankelis, kuris buvo baigęs dviejų metų mokytojų kursus, mokėjo hebrajų, jidiš, vokiečių, rusų kalbas. Atostogų metu toliau lankė mokytojų kursus. Bernšteino Jankelio pasiekimus šioje mokykloje pradžios mokyklos inspektorius įvertino gerai.12 Minėtasis mokytojas kartu su šeima iš Alantos valsčiaus savivaldybės gaudavo kurą.13 Mokyklos kronikoje14 rasti tokie duomenys: 1932m. gruodžio 31 d. žydų komplektą lankė 34 mokiniai; 1937–1938 m. – 32 mok.; 1938–1939 m. – 28 mok.; 1939–1940 m.-10 mokinių. 1939 m. dėl mažo mokinių skaičiaus Švietimo ministerijos nutarimu skyrius buvo uždarytas. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį mokytojas J. Bernšteinas iškeltas į Tauragės miesto pradžios mokyklą dirbti 4 skyriaus mokytoju.

<…> Žydai Lietuvoje daug dėmesio skyrė religiniam gyvenimui, šventėms ir apeigoms. Prieš Antrąjį pasaulinį karą daugumoje Lietuvos miestų ir miestelių stovėjo žydų maldos namai – sinagogos. Marija Rupeikienė teigia, kad žydų bendruomenių nepriklausomam egzistavimui būtinas kompleksas pastatų, skirtų apeigoms. Į šį pastatų kompleksą įėjo sinagoga, pirtis su ritualiniu baseinu mikva, ritualinė skerdykla, lavoninė ir kapinės. Sinagoga skirta žydų bendruomenės reikmėms – tai religinių apeigų, šventųjų raštų studijų ir susirinkimų vieta.

<…> Alantos sinagoga, sprendžiant iš formų, statyta XIX a. II pusėje. Ji priskiriama romantizmo periodui. Jos fasadus skaido sąvaržos, vyrų salės langai pusapskričių arkų, apjuosti profiliuotais apvadais. Ji buvo Ukmergės gatvės kampe, už pašiūrių ir sandėlių, ant nuožulnumos, besileidžiančios žemyn į laukus, vos matoma nuo gatvės. Tai stačiakampis rąstų statinys, besiremiantis į grublėtus akmeninio betono pamatus. Sinagoga buvo šildoma krosnimi. Joje buvo atskiros moterų ir vyrų salės. Nei bima (paaukštinta vieta, iš kurios turėjo būti skaitoma Tora), nei Toros Arka neišliko. Pagrindinis įėjimas į šventovę yra vakarų pusėje. Įėjimas į moterų salę - iš pietų pusės. Vestibiulio ir moterų salės langai yra stačiakampiai.

<…> Žinoma, kad 1930 m. Alantos miestelio žydų rabinu buvo Zelmanas Dubčanskis. Bendruomenės sutikimo rašte rašoma: „<…> Nuo šios dienos pavedame jam visus mūsų bendruomenės visuomenės ir tikybos reikalus. <….> Rabinas turi prižiūrėti reikalus „košer“, auklėjimo reikalus ir vis, kas liečia doros sustiprinimą mūsų bendruomenėj. Laimingi, kad lemta mums gauti tokį didį ir brangų žmogų kaip Rabinas Zelmanas Dubčanskis.“20 Minėtasis rabinas gimė 1907 m. Rumšiškėse, baigė visą Telšių „Mechino“ ir rabinų mokyklos „Ješiva“ kurs, kur įgijo Rabino kandidato laipsnį.

<…> Žydų vestuvės Alantos miestelyje vykdavo vėlai vakare arba naktį aikštėje gale karčemos. Molėtuose tokios vestuvės pritraukdavo daug žiūrovų. Aiškenaziams buvo įprasta tuoktis po atviru dangumi. Tai turėjo priminti Toros dovanojimą prie Sinajaus kalno. Vestuvių naktį apšvietimui buvo naudojamos žibalinės lempos. Apeigų metu giedodavo giesmes ar maldas sustoję ratu, o rato viduryje stovėjo jaunieji. Žydai laikėsi tradicijos išgerti vyno ir mesti taurę, kuri turėjusi sudužti. Šis žydų paprotys kildinamas iš Toros, kurioje teigiama: „Jeruzale, jeigu tave užmirščiau, tenuvysta mano dešinė! Teprilimpa man liežuvis prie gomurio, jei apie tave negalvočiau, jei Jeruzalės didžiausiu džiaugsmu nelaikyčiau!“(Ps 137, 5 – 6). Todėl net vestuvių dieną žydui buvo nevalia pamiršti savo tautos praeities. Dūžtanti taurė buvo tarsi istorinės atminties ženklas, primenantis Jeruzalės sugriovimą. Alantos miestelio gyventojai prisimena, kad į žydų vestuves atvykdavo daug svečių iš Skiemonių, Inturkės, Molėtų, Skudutiškio. Dubingiuose nuotaka tuoktis eidavo užsidengusi veidą, ir tik po santuokos apeigų jos veidas buvo atidengiamas.

<…> Žydams, kaip Lietuvos piliečiams buvo suteikta teisė dalyvauti miestelių valdyme, kandidatuoti į valsčių savivaldybes. 1921 m. Molėtų valsčiaus savivaldybės rinkimuose dalyvavo septynių partijų kandidatai. Darbininkų, sionistų ir prekybininkų partijų sąrašuose įrašyti tik žydų tautybės kandidatai ir jų veiklos sritys. Politines Molėtų krašto žydų pažiūras bei aktyvumą politiniame gyvenime atskleidžia jų balsai sionistiniuose kongresuose. Galima teigti, kad revizionistinis sionizmas buvo populiarus tik tarp Balninkų miestelio žydų, žymiai mažiau Alantoje, o Giedraičiuose nesusilaukė dėmesio. Tam, kad suprastume kokių idėjų laikėsi revizionistinio sionizmo atstovai, būtina pažymėti, kad ši sionizmo kryptis buvo jauniausia, skatinusi karinį narių pasirengimą, masinę emigraciją užimant teritorijas abipus Jordano.

<…> Socialistiniam sionizmui daugiausia balsų buvo atiduota Giedraičių miestelyje. Galima manyti, kad ideologiniai šūkiai, reiškę susirūpinimą darbo žmonių gerove, visų piliečių ekonomine ir socialine lygybe ir garantijomis, buvo patrauklūs ne tik žydų proletariatui, bet ir tarnautojų, smulkiųjų prekybininkų, laisvųjų profesijų viduriniam sluoksniui. <…> Mažesnio populiarumo socialistinis sionizmas ir Darbo partija susilaukė Alantos miestelyje, o Balninkuose ši kryptis turėjo labai mažai pasekėjų. Mažai populiarus religinis sionizmas kartu su sąjūdžiu „Mizrachi“ daugiausia pasekėjų turėjo Balninkuose, ir kiek mažiau – Alantos miestelyje. Tik vienas žmogus Giedraičių miestelyje balsavo už šią sionizmo kryptį. Šios krypties veikėjai puoselėjo hebrajistinio sąjūdžio idėją, bandė pristabdyti vis labiau įsigalinčią sekuliarizaciją visose bendruomenės gyvenimo sferose. Religiniam sionizui priklausė labai religingi žydai.

<…> Pirmojo pasaulinio karo metais prasidėjo lietuvių ir žydų bendradarbiavimas, kuriant Nepriklausomą Lietuvos Respubliką. 1918 m. paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, sionistinės pakraipos žydų iniciatyva bandyta išsireikalauti žydų bendruomenei administracinį savarankiškumą. Tai buvo naujas reiškinys Lietuvos žydų istorijoje. Žydams 1920 m. suteikta autonomija Nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje.

<…> Alantos žydų bendruomenės taryboje buvo penki nariai: Izraelis Chaimas, Zelikas Rappoportas, Kvarecas, Michalas Charmas bei Icakas Angelcikas. Šio miestelio žydų bendruomenė savo veiklą buvo jau pradėjusi 1920 m. gruodžio 10 d., nes tuomet pateikė Žydų reikalų ministerijai miestelio žydų statistiką. Vienas iš pagrindinių šio miestelio žydų bendruomenės tarybos uždavinių buvo mokyklos hebrajų kalba įsteigimas. Šis faktas leidžia daryti prielaidą, kad tuomet žydų bendruomenėje buvo artimos sionizmo idėjos puoselėjant senąją hebrajų kalbą.
1923 m. įvyko nauji bendruomenės tarybos rinkimai. Iš 113 žydų, turėjusių teisę būti renkamiems bei balsuoti, balsavo 106. Į bendruomenės tarybą kandidatavo 12 žmonių. Balsai pasiskirstė taip: Z. Rappoportas surinko (98 balsus), R. Kvaras (97 balsus), A. Engelcikas (64 balsus), Y. Gilinskis (62 balsus), Y. H. Glickas (60). Tą pačią dieną įvyko rinkimai į Nacionalinę Lietuvos Žydų asamblėją. Bendruomenės tarybos veiklą atskleidžia jos organizuoti vakarai. 1921 m. taryba surengė vakarą žydų mokyklos rėmimui.1 1923 m. Alantos žydų bendruomenės taryba rašė prašymą Utenos apskrities viršininkui leisti surengti vakarą su Libino spektakliu „Digibrocheme hercer“ (liet. Sumušta širdis). Lėšas surinktas vakaro metu ketino skirti našlaičiams vaikams.

<…> 1918 m. įsikūrusi Lietuvos komunistų partija, ilgą laiką buvusi pogrindyje, atsigavo ir pradėjo stiprėti pasaulinės ekonominės krizės metais.2 Visoje Rytų Europoje, taip pat ir Lietuvoje, žydų vaidmuo komunistiniame judėjime buvo ženklus. <…> Įdomu tai, kad Molėtų miestelyje tyrinėjamuoju laikotarpiu komunistinėms organizacijoms priklausė tik žydai. <…> Alantos bendruomenės taryba vykdė kultūrinę, labdaringą veiklą, įsteigė Alantos žydų pradžios mokyklą.

_____________________________________________________________________________________

Į Jus žvelgia 1939-1940 m. atsitiktinai parinktų devyniolikta jaunuolių iš Alantos krašto, kurie netrukus pradėjo eiti savo tarnybą nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje. Nepaisant skirtingos tautybės, religijos, išsilavinimo ir aplinkui siaučiančio karo, jie ruošėsi atlikti laisvos valstybės piliečiams priderančią pareigą (dr. Norberto Černiausko aarchyvas).

Ruvinas (19). Kostas (20)

Jonas (19). Afanasas (19). Mauša (18)

Stasys (19). Mitrofanas (21). Jankelis (18)

Juozas (18). Jonas (19). Aleksandras (18)

Aleksandras (19). Petras (19). Stasys (18)

Jonas (18). Jeronimas (19)

Jonas (19). Izraelis (19). Viktoras (20)

_______________________________________________________________________________

Petras Tarasenka ir Alanta

Gintautas Šeikis

Petro Tarasenkos gimtinė – Karališkių kaimas Balninkų valsčiuje, Ukmergės apskrityje. Karališkių kaimas nuo senų laikų priklausė Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdoms kaip ir kiti aplinkiniai Balninkų kaimai. Karališkių kaimo pavadinimas siejamas su gyventojų privilegijomis: ten gyveno karališkieji valstiečiai, baudžiavos laikais nėję lažo dvare. XVII–XVIII amžiuje tai buvęs kolonistų – žydų, totorių, sentikių, stačiatikių ir netgi čigonų kraštas. Dar ir dabar Balninkų apylinkėse išlikęs posakis „Balninkai – tai Lietuvos Sibiras“.

Paties P. Tarasenkos ir jo giminaičių prisiminimuose minimos Ukrainos apylinkės, iš kurių po religinių neramumų į Lietuvos teritoriją persikeldavo ištisi kaimai. 1873 m. P. Tarasenkos senelis iš gretimo Merečiškių kaimo vedė Mariją Jevgenevną. Jų santuoką Karališkių maldos namuose įformino vientikių šventikas Vasilijus Darendovas. 1874 m. gimė Natalija Zubrickaja, P. Tarasenkos motina, kuri rugsėjo 7 d. pakrikštyta toje pačioje cerkvėje. 1893 m. šventikas V. Darendovas Karališkių maldos namuose įformino F. Tarasovo ir N. Zubrickajos santuoką. Kraičio jaunoji gavo nedidelį žemės sklypą prie pat cerkvės. 1893 m. gruodžio 18 d. jauniesiems Tarasovams gimė sūnus Piotras. Bažnytiniame įraše naujagimis ir jo tėvai įvardijami stačiatikiais.

Kauno apskrities archyve saugomuose Alantos pradžios mokyklos dokumentuose pažymėta, kad 1905 m. vasario 20 d. pradžios mokyklos baigimo pažymėjimas buvo įteiktas mokiniui Tarasenko Piotrui Feodulovičiui – pagal metrikus Tarasovui. Kai 1912 m. į Alantos pradžios mokyklą jis atvyko dirbti mokytoju, oficialiuose Kauno gubernijos mokytojų sąrašuose yra jau Tarasenkos pavardė. Karališkių kaime gyveno daugiausia rusų tautybės gyventojai, kurie vertėsi žemdirbyste, žvejyba ir dailidės amatu. Tačiau iš nederlingos, paežerėse išsimėčiusios žemės pragyventi buvo labai sunku. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje carinėje Rusijoje priėmus alkoholio monopolio įstatymą, miestuose ir miesteliuose kūrėsi degtinės monopoliai su visa tam reikalinga infrastruktūra: gamyba, transportavimu ir prekyba. Daugelis Karališkių kaimo gyventojų įsitraukė į šį verslą ir dažniausiai užsiiminėjo degtinės pervežimu. Kiek tai buvo legalu, kiek ne, sunku pasakyti. Bet aišku viena, kad tai buvo pelningas ir kartu pavojingas verslas. Petro Tarasenkos tėvas F. Tarasovas, gana mokytas žmogus, įsidarbino Alantos degtinės monopolyje ir apie 1902 m. su šeima persikėlė į Alantą. Čia Tarasovai iš vietinio gyventojo Vladislovo Drazdausko išsinuomojo dalį namo netoli tuo metu statomos naujos bažnyčios. Kitoje namo pusėje gyveno pats savininkas. Apie 1907 m. jis tą namo dalį pardavė buvusiam Alantos bažnyčios vargonininkui Florijonui Targonskui, su kurio šeima Tarasovai palaikė gerus santykius, F. Targonskas turėjo įtakos būsimojo archeologo ir rašytojo pasaulėžiūrai. P. Tsenkos šeima šiuose namuose gyveno iki 1914 m. rudens, kai Petras buvo mobilizuotas į carinę armiją kovoti fronte, o jo šeima – tėvas Feodulas, motina Natalija, seserys Katerina, Valentina ir brolis Anatolijus – evakavosi į Rusijos gilumą. Tėvas F. Tarasovas Alantoje dirbo degtinės monopolio, kurio pastatas buvo miestelio pakalnėje, dabartinėje Kazlų sodybos teritorijoje, vedėju.

1905-ieji metai į palyginti ramų Alantos gyvenimą atnešė sumaišties: miestelyje vienas po kito vyko prieš carinę valdžią nukreipti mitingai, kuriuos organizavo vietiniai ir apskrities socialdemokratai. Šie įvykiai tiesiogiai palietė ir P. Tarasenkos šeimą: maištautojai nuniokojo degtinės monopolio patalpas, išdaužė langus, sunaikino prekes. Nors monopolio vedėjo pareigos buvo pavojingos, jos buvo svarbios ir pelningos. Vadovaudamas degtinės monopoliui, F. Tarasovas sugebėjo išlaikyti savo gausią šeimą, išleisti vaikus į mokslą. Jis buvo gerbiamas žmogus Alantoje. 1911 m. Alantoje steigiant Vartotojų kooperatyvą, F. Tarasovas buvo vienas iš jo steigėjų ir kandidatų į pirmininkus greta tokių žymių žmonių kaip varpininkas daktaras J. Gaidys-Gaidamavičius, dvarininkas K. Kozioll-Pochlevskis. Tai rodo Alantos bažnyčios archyve surasti dokumentai. F. Tarasovas alantiškių prisiminimuose išliko kaip šviesus, gerai lietuviškai kalbantis, gerų patarimų vietiniams gyventojams negailintis, niekada neatsisakantis padėti žmogus. 1905 m. P. Tarasenka baigė pradžios mokyklą, dirbo raštininku Alantos valsčiuje. Vėliau savo atsiminimuose P. Tarasenka prisimins, kad parašęs vieną raštą lietuviškai ir iš raštininko pareigų už tai buvęs atleistas. Pavyzdžiui, už tai, kad mokykloje nebuvo stačiatikių ikonos, vietos viršaitis Umbrasas „buvo pasodintas į daboklę ant penkių dienų“ – taip rašė to meto laikraštis „Vienybė“ (1908 m. Nr. 10).

Šiuo gyvenimo laikotarpiu P. Tarasenka sutiko du žmones, kurie vėliau meiliai minimi atsiminimuose arba tapę jo kūrinių herojų prototipais, – tai senelis Yla ir piemuo Pilimonas. Keli kilometrai nuo Alantos, pakeliui į gimtuosius Karališkius, senose mažytėse Laičių kaimo kapinaitėse išlikęs kapo kauburėlis, ant kurio apie 1960 m. giminaičių pastatytas paminklas su užrašu: „Užburtų lobių pasakotojas Kazimieras Yla 1850–1930“. Seni Petro Tarasenkos bičiuliai iš Pasuojės kaimo – Ona ir Jurgis Siminkevičiai, 1956 m. gavę dovanų ką tik išleistą knygą „Užburti lobiai“, padėkos laiške Petrui Tarasenkai rašė: „Ylos sūnus sužinojęs atėjo paskaityti, reikia, sako, mano anūkams įsigyti tokie raštai“. Senuose prisiminimuose minima, kad Ylos, buvę baudžiauninkai, gyveno ir ėjo lažą netoli dabartinio dvaro, tačiau vėliau patekę pono Tadeušo Pac-Pamarnecko nemalonėn ir buvo nutremti į Jaurų pelkyną. Daug sunkiau atskleisti piemens Pilimono asmenybę, tačiau tikriausiai jis irgi realiai egzistavo. Alantoje buvo tik dviklasė pradžios mokykla, todėl 1906–1908 m. P. Tarasenka mokslus tęsė Anykščių pradžios mokykloje, kurioje kadaise mokėsi Antanas Baranauskas, Jonas Biliūnas, Antanas Vienuolis-Žukauskas. Baigęs Anykščių pradžios mokyklą, 1908 m. rudenį P. Tarasenka įstojo į Panevėžio mokytojų seminariją. Panaikinus spaudos draudimą, nuo 1906 m. jau galėjo mokytis ir katalikų tikėjimo jaunuoliai, tačiau 1907 m. duomenimis iš 132 moksleivių buvo tik 8 lietuviai. Nuo 1906 m. rugsėjo iki 1908 m. spalio seminarijoje lietuvių kalbą dėstė žymus kalbininkas, lietuvių bendrinės kalbos tėvas Jonas Jablonskis. Jis buvo vienintelis lietuvis mokytojas seminarijoje, o P. Tarasenka buvo pirmasis rusas iš seminarijos studentų, 1908 m. rudenį užsirašęs pas J. Jablonskį mokytis lietuvių kalbos.

Vasaros atostogų metu P. Tarasenka sugrįždavo į Alantą, domėjosi senovės paminklais, radiniais. Savo biografijoje rašė: „Besimokydamas Panevėžio mokytojų seminarijoje stebėjau žuvavimą ežere. Kai žvejys ištraukė tinklą – „trubicą“, nustebau pamatęs, kad vietoje molinių svarelių tinklas nusagstytas akmeniniais kirvukais, kas tai per daiktai aš žinojau, bet kad jie randasi Lietuvoje, tai buvo naujiena. Žvejys pasakodavo, kad tai Perkūno kulkos, jais Perkūnas muša velnius ir t. t. Pavyko tuomet gauti du kirvukus.“ Baigęs Panevėžio mokytojų seminariją, 1912 m. P. Tarasenka pradėjo dirbti Alantos pradžios mokykloje. Tuo metu mokykloje mokėsi daugiau kaip 100 mokinių. Be P. Tarasenkos dirbo dar du mokytojai – vedėjas suvalkietis Adomas Kliučinskas, baigęs Veiverių mokytojų seminariją, ir iš Sankt Peterburgo atvykusi mokytoja Jarmolajeva. P. Tarasenka per mėnesį gaudavo 28 rublių 20 kapeikų atlyginimą ir dar papildomai po keletą rublių už gimnastikos pamokas. 1912–1914 m. gyvenimo laikotarpio P. Tarasenkos veiklos Alantoje negalima atskirti nuo miestelio šviesuomenės, inteligentijos, viso miestelio kultūrinio gyvenimo, kuris prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo labai aktyvus. Nors P. Tarasenka mokė vaikus rusų kalba, kaip prisimena jo mokiniai, jis nevengdavo vartoti lietuvių kalbą, aiškindamas kai kuriuos dalykus, su mokinių tėvais bendraudavo lietuviškai, iš jo asmeninės bibliotekos buvo galima gauti paskaityti ir vieną kitą lietuvišką knygą ar periodikos leidinį. Sudegus Alantos senajai medinei mokyklai, vedėjas A. Kliučinskas ir jaunasis mokytojas P. Tarasenka aktyviai prisidėjo prie naujos mokyklos statybos, kreipėsi į mokinių tėvus ir apylinkės gyventojus, prašydami visokeriopos paramos. 1913 m. rudenį Alantoje atsidarė nauja mokykla su erdviomis klasėmis ir net gimnastikos sale. Alantos kultūrinis gyvenimas pagyvėjo, kai čia 1913 m. pavasarį atsikėlė dirbti vargonininkai ir būsimieji kompozitoriai Juozas Gruodis ir Juozas Karosas, kurių rūpesčiu Alantos naujoje bažnyčioje buvo įrengti žymios Goebelio firmos vargonai, tuo metu vieni geriausių Aukštaitijoje. Alantos jaunųjų bičiulių kompaniją papildė studentės Tumaitės ir jų brolis Adomas Tumas (J. Tumo Vaižganto giminaičiai), Pranas ir Jonas Vžešniauskai (pastarasis – žymaus dirigento prof. Vytauto Viržonio tėvas). Alantoje buvo nuolat rengiami lietuviški vakarai, suburtas puikus choras, įkurtas mėgėjų teatras. Alantoje buvo veikli Blaivybės draugija, įkurtas lietuviškas švietėjiškas būrelis „Vilniaus Aušra“. Kultūriniai vakarai dažniausiai vykdavo Blaivybės draugijos arba Vartotojų kooperatyvo patalpose, karčemos pastato salėje. Renginiuose buvo aktyvus ir jaunasis mokytojas.

Su daugeliu jaunystės draugų ir pažįstamų P. Tarasenką likimas suves ir vėliau, jau tarnaujant Lietuvos kariuomenėje. Kaune kariuomenės štabe dirbs su Baliu Bobeliu iš Motiejūnų kaimo, o 7-ajame pulke – su buvusiu Alantos bažnyčios vikaru, pulko kapelionu Vilhelmu Balandžiu. Jie, kaip ir P. Tarasenka, vėliau bus apdovanoti aukščiausiu tarpukario Lietuvos apdovanojimu – pirmojo laipsnio Vyčio Kryžiumi. Tačiau P. Tarasenkos didžiausias pomėgis ir aistra Alantoje buvo domėjimasis krašto praeitimi, jos istoriniais ir archeologiniais paminklais. Į šią veiklą jis įtraukė ne tik mokinius, bet ir suaugusiuosius. P. Tarasenka savo atsiminimuose rašė: „1912 m. pradėjau mokytojauti Alantos mokykloje. Vieną šeštadienį parodžiau mokiniams akmeninį kirvuką, paaiškinau ir paprašiau kas turi atnešti. Pirmadienį jų sunešė ar trisdešimt. Toks buvo jų gausumas. Mano kolekcija didėjo, bet pradėjo kirvukus rinkti ir kunigas vikaras.“ 1914 m. rugpjūčio viduryje su Alanta atsisveikino P. Tarasenka ir J. Gruodis. P. Tarasenka nuo rugsėjo 1 d. paskirtas dirbti į Tirmūnų pradinę mokyklą Utenos valsčiuje, bet jau spalio mėnesį jis išvyko į Sankt Peterburgą. J. Gruodis, gavęs alantiškių mecenačių Kazielaičių finansinę paramą, išvyko studijuoti į Maskvos konservatoriją.

Senieji alantiškiai dar prisimena, kaip tarpukaryje P. Tarasenka keletą kartų buvo atvykęs į Alantą. Aplankydavo gerą pažįstamą F. Targonską, namelį, kuriame gyveno. Apsistodavo dažniausiai Pasuojės kaime šalia Alantos pas vaikystės ir jaunystės draugus Oną ir Jurgį Siminkevičius. Aukštas, išvaizdus, visada su pulkininko uniforma ir ant krūtinės prisegtu Vyčio Kryžiumi, praeidamas grįstomis Alantos miestelio gatvėmis, P. Tarasenka atkreipdavo ne vieno alantiškio, ypač alantiškės dėmesį. Paskutinis P. Tarasenkos susitikimas su Alanta ir jos žmonėmis įvyko 1960 m. gegužę. Šio susitikimo iniciatorius buvo mokytojas Adolfas Pranckūnas, kuris tuo metu vadovavo mokyklos kraštotyros būreliui. Apsistojo svečias Pasuojės kaime pas Siminkevičius, susitiko su mokiniais kraštotyrininkais, su jais aplankė gretimus Antakščių ir Maišiakulės piliakalnius. Pilnutėlėje mokyklos salėje pasisakė tarsi savo gyvenimo ataskaitą: „Aš dirbau tam, kad žmonės suprastų, gerbtų save ir žengtų į šviesesnę ateitį, kad pamiltų darbą, tėvynę. Aš patenkintas, kad galiu atsiskaityti jums, aluntiškiai“. Alantos moksleiviams jis pakartoja savo užburtų lobių esmę: „Žmogus – užburtas lobis. Mes ieškome lobių: kada pabaigiame septynmetę mokyklą – imame varinius pažaliavusius pinigus, kada pabaigiame vidurinę – imame sidabrą, pabaigę aukštąjį mokslą – auksą, o dar vėliau – deimantus. Todėl visi mokykimės, kad rastume deimantus“. Tačiau svarbiausias P. Tarasenkos sugrįžimas į Alantą buvo pasirodžius jo knyga „Užburti lobiai“. Autorius sulaukė alantiškių prašymų susitikti. „Visą Lietuvą išvaikščiojęs, pasenau, bet šių kelionių negaliu atsižadėti. Lyg pasakų vanduo jos gaivina mano silpstančias jėgas, iš naujo išžiebia meilę žmogui ir gimtajam kraštui. Ypač malonu keliauti aukštaičių vieškeliais. Vingiuoja, rangosi jie lyg žalčiai visomis kryptimis tarp kalnų ir ežerų. Kitas žiūrėk įsidrąsinęs žiebia vietoje per aukštas kalvas, bet kur nors klony užtinka ežerą ir nedrįsdamas jo perkirsti pasuka į šalį, šliejasi prie krantų, o paskui lyg susigėdęs savo bejėgiškumo, neria į mišką“, – gyvenimo pabaigoje rašė P. Tarasenka. (Sutrumpino V. Ž.).

______________________________________________________________________________

…paskutinis Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis - taip pat iš Alantos krašto. Nuotraukos: 1) apie 1960 m., 2) 1950 m. su Broniumi Rakevičiumi-Tauru.

Iš Jono Matulionio šeimos albumo

…Alantos dvaras su raudonomis žvaigždėmis po sovietinės okupacijos…

…ir tai, kas liko iš Alantos žydų istorijos. Viena iš nedaugelio Lietuvoje Alantos medinė sinagoga 2015-ųjų vasarą.

Nuo 2007 m. vasaromis Alantoje vyksta kasmetiniai Santaros-Šviesos suvažiavimai.

Nuo 1993 m. liberalios minties organizacijos Santara-Šviesa suvažiavimai vyksta Lietuvoje. Stasio Paškevičiaus nuotraukoje - pirmojo suvažiavimo Alantoje nuotaikos (2007). Priekiniame plane - 2015 m. miręs santarietis architektas Vytautas Vepštas. Centre - Egidijus Aleksandravičius.

Alantos bažnyčia 21 amžiuje